Kulminacinis Šv. Juozapo metų renginys Leliūnų (Utenos r.) parapijoje

Atrodo taip neseniai Utenos rajono žiniasklaidoje žmonės skaitė savo struktūra tik iš dalies standartinį pranešimą, kad 2021 m. birželio 26–27 dienomis Leliūnų Šv. Juozapo bažnyčioje vyks Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus liturginės iškilmės.

Pirmiausia nuoširdus ačiū šios informacijos skleidėjams už nusiteikimą ir siekį, kad žinia apie šventę pasiektų kiekvieną parapijietį, kraštietį, geros valios žmogų.

Bažnyčios istorikai mano, kad Petrinių data susijusi su šių apaštalų relikvijų perkėlimu 258 m. birželio 29 d. į Romos katakombas. Pirmą kartą Petrinės švęstos irgi Romoje (apie 354 m.), o visuotinai išplito IV–VI a. Lietuvos kaimo žmonės apie tuos du dangiškuosius globėjus sakydavę: „Šventasis Petras yra raktininkas, o šventasis Paulius – raštininkas; jie abudu dangaus vartus saugo ir dangun įleidžia“. Iš šito pasakymo aiškėja, kodėl Šv. Petras liaudiškoje ikonografijoje vaizduojamas su raktu rankoje, o Šv. Paulius (apaštalu tapo po Jėzaus mirties ir prisikėlimo; dėl savo misijinės veiklos tituluojamas „Tautų apaštalu“) – su knyga ir kodėl gana dažnai judviejų skulptūriniai atvaizdai statomi abipus bažnyčios durų arba pagrindiniame altoriuje kaip ir yra Leliūnų bažnyčioje.

Petrinių, kaip ir kitų atlaidų, intencija – „laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje“, ir juos „gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis, tarpininkaujant Bažnyčiai“. Vadinasi, svarbiausia atlaidų funkcija – tikinčiųjų dvasinių poreikių tenkinimas. Žinia, bausmė už nuodėmes atleidžiama tiek gyvam atgailaujančiam asmeniui, tiek į amžinybę iškeliavusiam pakrikštytam tikinčiajam. Atlaidų tikslas yra ne tik bausmių už nuodėmes panaikinimas, bet ir skatinimas teisingiau gyventi meilėje, tikėjime ir viltyje. Bažnyčia tuo siekia ne tik pagelbėti tikinčiajam, bet ir skatinti daryti maldingumo ir meilės darbus atgailos dvasia.

Minint Šventojo Juozapo metus, birželio 26 d. 18 val. šv. Mišias Leliūnų Šv. Juozapo bažnyčioje aukojo kun. dr. Gediminas Jankūnas, vargoninkavo net keturi vargonininkai Vilma Steputaitienė iš Kamajų (Kamajų, Duokiškio ir Salų parapijų vargonininkė), Mantas Masiokas iš Ramygalos (Krekenavos, Vadaktėlių ir Upytės parapijų vargonininkas), Gitana Dalmantaitė iš Panevėžio (Karsakiškio ir Geležių parapijų vargonininkė), Žydrūna Čižienė iš Utenos (Leliūnų ir Pakalnių parapijų vargonininkė).

Birželio 27-ąją – 11 val. Šv. Petro ir Povilo atlaidų šv. Mišias Leliūnų bažnyčioje aukojo Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, vyskupijos kancleris kun. teol. lic. Egidijus Tubelis ir Leliūnų parapijos klebonas kun. teol. lic. Andrius Šukys. Prieš šv. Mišias susirinkusieji dalyvavo birželinėse pamaldose. Po šv. Mišių giedota Šv. Juozapo litanija ir t. t. Manau – ne tik ministrantų Nojaus, Dovydo ir Luko tėveliams, bet ir visiems parapijiečiams teikė džiaugsmo vaikinų nuoširdus Dievo garbinimas, patarnaujant Aukos celebrantams prie altoriaus šv. Mišių metu kartu su ilgamečiu patarnautoju Vladu. Mažųjų ministrantų ir skaitovų tarnysčių koordinavimu nuoširdžių nuoširdžiausiai rūpinasi Asta Paškauskienė, parengusi Visuotinę maldą šioms iškilmėms.

Kiekvienos šv. Mišios yra šventė, teikianti sielai džiaugsmo, pakylėjanti kiekvieną mūsų iš kasdienybės dulkių, stiprinanti bendrystės jausmą. Prie tokios dvasinės būsenos kūrimo labai širdingai prisideda aktyviausios Leliūnų parapijos ansamblio narės – Ana, Gabrielė, Gintarė, Ieva, Inga, Justina, Kristina, Marija, Vilma, Silvija, Žydronė, kurioms vadovauja vargonininkė Žydrūna Čižienė.

Visi suprantame, kad šv. Mišiose esame bendruomenė, susirinkusi į Viešpaties pokylį. Ir visi iš patirties žinome, kaip pokyliui ruošiamasi, ypač laukiant atlaidų susibūrimo. Kiekvieną su savo rūpesčiais ir džiaugsmais į Petrines atėjusįjį Leliūnų bažnyčion maloniai susikaupimui nuteikė Vitalijos, Žydronės ir Zitos skoninga ir išradinga vidaus ir išorės puošyba. Atskirai dėkoti reikia ir Kęstučio vadovaujamai vyriškų darbų atlikėjų komandai kurios pastangos, peržengus bažnyčios slenkstį, matomos plika akimi. Išvada – tokia maldai rūpestingai parengta aplinka tapo MŪSŲ MIŠIOMIS: visi kartu meldėmės, aukojome, giedojome ir šventėme. Tik visi kartu mes, kaip bendruomenė, ir tampame Bažnyčia.

Paralelinė atlaidų dalis – įvairi dvasinė ir kultūrinė programa, kuri pasiskirstė irgi per abi dienas.

Ankstyvą birželio 26-osios popietę edukacijoms ir parodoms naujai pritaikytoje Leliūnų šventoriaus koplyčioje įvyko jaunos talentingos kraštietės Žydronės Švilpaitės-Mameniškienės, nuo 2015-ųjų tautodailininkų klubo „Svirnas“ narės, grafikos darbų „Šventieji Bažnyčioje“ parodos (veiks iki liepos 11 d.) atidarymas. Tai pirmoji Leliūnų šventoriaus koplyčios istorijoje surengta paroda.

Mintis atverti koplyčią edukacijoms kilo Leliūnų parapijos aktyvistams. Sutvarkyta rūsio dalis, vertingos senienos perneštos į Parapijos namų ekspoziciją. Tiesa, šis sumanymas kainavo beveik 1500 Eur, bet iš atskirų aukotojų jau surinkta per 200 Eur. Aukoti dar galima į parapijos sąskaitą bankiniu pavedimu. Dalį darbų atliko URPMC apdailininkų kurso mokiniai. Na, o Koplyčios parodų koordinatoriai – savo atsidavimu pareigai visiems gerai pažįstami Inga, Kęstutis, Vitalija ir Žydronė, nestokojantys išradingumo ir neskaičiuojantys šiam reikalui atiduodamų valandų.

Žydronė Švilpaitė-Mameniškienė, įdomiai perteikdama nūdienos visuomenei šventųjų personalijas, ekspozicijos darbais atskleidžia šventųjų svarbą žmogaus gyvenime. Kita ekspozicijos tema – įstabios Lietuvos vyskupijų bažnyčios. Medinių bažnyčių, pieštų rudu tušu istorijos pradžia oficialiai gali būti 2015-ieji, kai menininkė dalyvavo Kazio Šimonio vardo grafikos darbų parodoje Kupiškyje. Ž. Švilpaitės-Mameniškienės darbai įkūnija veržimąsi į gėrį, tiesą ir tobulybę, todėl spindi pozityvumu. Jie liudija begalinį autorės darbštumą, kurį patvirtina milijonai mažyčių taškelių baltame popieriaus lape. Giliai išjausti poetiški vaizdiniai sukurti pasitelkus klasikinę grafikos techniką.

Piešti talentingoji leliūnietė pradėjo vaikystėje. Baigusi Kauno taikomosios dailės mokyklą, keletą metų dirbo Vytauto Valiušio įmonėje dekoruotoja. Jau tada kiekvieno akį traukdavo jos nuostabūs liaudiški ir etnologinio pobūdžio motyvai. Įmonės vadovas Vytautas pastebėjo Žydronės talentą. Jo paskatinta, jaunoji menininkė 2012 m. ir pradėjo dalyvauti kasmetinėse Utenos tautodailininkų parodose su grafikos darbais, atkreipdama ne tik lankytojų dėmesį, bet ir užimdama garbingas vietas „Aukso vainiko“ konkursuose. Visų tų pasiekimų šaknys – tėvų šeimoje dominavęs supratingumas, vienybė, pagarba šalia esančiajam bei jo veiklai ir begalinis begalinis darbštumas, o svarbiausia – Dievo dovanotas talentas.

Maloniai kiekvieną pašalietį nuteikia ne vieno parapijiečio tvirtas tikėjimas, kad „Žydronė tikrai bus įrašyta į Lietuvos garsių žmonių enciklopedijos puslapį, kuriame ieškosime žymių žmonių, kilusių iš Leliūnų“. Liepos–spalio mėnesiais planuojamos ir kitos vietinių menininkų parodos-susitikimai!!! Planuojama išskirtinė prakartėlė šv. Kalėdų liturginiam laikotarpiui.

Parodos atidarymo pradžioje pasidžiaugta koplyčios pritaikymo edukacijoms sėkmingais darbais, dėkota visiems prisidėjusiems darbu ir aukomis prie kilnaus tikslo. Tikėtasi sulaukti gausesnio būrio rėmėjų, mecenatų, aukotojų.

Šeštadienio pavakare Leliūnų bažnyčioje organizuota paskutinė PAŠNEKESIŲ MARATONO diskusija-finalas, prasidėjusi Leliūnų Šv. Juozapo parapijos bažnyčioje 2020-ųjų spalio 11-ąją. Šių metų pokalbio tema „Ką veikti parapijoje?“ Jame dalyvavo Vilma Steputaitienė – Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos direktorė, ilgametė filosofijos, etikos ir tikybos mokytoja metodininkė ir kun. dr. Gediminas Jankūnas – VDU KTF dėstytojas, Krekenavos bazilikos rektorius. Diskusiją moderavo bibliotekininkė Jurgita Gudelienė iš Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos.

Temą diskusijai padiktavo pats gyvenimas. Kadangi egzistuoja miesto, kaimo, mokyklos, bibliotekos ir kitokios bendruomenės, turime galvoti bei kalbėti ir apie parapijos bendruomenę.

Pokalbio metu išsakytos nuomonės apie parapijos svarbą, priklausymą konkrečiai religinei bendruomenei, asmens suinteresuotumą būti / nebūti parapijiečiu; užsiminta apie žmogiškuosius ir materialiuosius išteklius, dvasininkų ir pasauliečių bendradarbiavimo formas ir būdus.

Susirinkusieji išgirdo nemažai esminių dalykų, kurie kuria parapiją dabartiniu laiku.

Pasak Popiežiaus Leono XIII, savo jėgų menkumo suvokimas skatina žmogų jungtis su kitais, burtis į kolektyvus, nors ir nedidelius, bet vis dėlto į tam tikrais santykiais susijusias bendruomenes. Tikinčiuosius į jas telkia pagrindinis krikščionio įsakymas – Meilė. Šis priesakas iš esmės ir daro mus priklausomus vienus nuo kitų. Kun. dr. G. Jankūnas iš savo pozicijų aižė du tarpusavyje susijusius klausimus, būtent: Kas yra parapija šiandien? Ką reiškia priklausyti parapijos

bendruomenei? Į beveik analogišką klausimą – Kaip atrodo parapija pasauliečio akimis? – savo (gal ir ne vien savo?!) nuomonę išdėstė pedagogė-filosofė V. Steputaitienė. Parapijos vedlio-klebono pozicija tokia: „Neteisinga būtų galvoti, kad parapijos gyvenimu turi rūpintis tik vyskupo paskirtas kunigas. Koks bebūtų energingas ir veikus kunigas, pvz., kaip ir ką tik kalbėjęs kun. Gediminas, be

tikinčiųjų, padaryti parapiją gyvą – neįmanoma“. Ir čia pat paprašyta kun. dr. G. Jankūno pasidalyti savo patirtimi. Antroji pašnekesių dalies potemė – kiek svarbus kunigo ir pasauliečių ryšys ir iki kurio laipsnio jis turi būti siektinas.

Gana painoką klausimą, kurio atsakyme reikia derinti subjektyvumą ir objektyvumą, moderatorė pateikė V. Steputaitienei, formuluodama jį šitaip: „Pagrindinis parapijinių bendruomenių bruožas – būti visiems žmonėms atvira vieta. Kaip Jūs tai jaučiate? Ir kaip randate, ką veikti parapijoje?“ Vien tik subjektyvaus Vilmos atsakymo reikalavo kitas Jurgitos Gudelienės pasiteiravimas: „Kodėl svarbu veikti? Jūs, kaip parapijos sielovadininkė ir įvairių nerealių projektų koordinatorė, tiek daug davėte ir duodate savo bendruomenės žmonėms, o ką už tai gaunate mainais? Ką jaučiate?“ Keli klausimai abiem pašnekovams – pedagogei ir mokslininkui – buvo susieti su ateitimi: „Ar išliks parapijinės bendruomenės? Į ką remtis, kad neišsidalintume ir nepamintume pagrindinių ir svarbiausių vertybių? Kaip elgtis, kad praeities klaidos, intrigos ar nesusikalbėjimai virstų sėkmingu startu į naują tikrovę?“

Kultūrinė atlaidų dalis aukščiausią džiaugsmo laipsnį pasiekė Leliūnų miestelio aikštėje. Ne, ne kermošius (vokiečių k. – bažnyčios mugė, t. y. prekyba, lydinti bažnytines šventes) ir ne jomarkas (vokiečių k. – metų mugė) ten vyko. Gausi susirinkusiųjų minia po vakarinių šv. Mišių ir birželinių pamaldų gėrėjosi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistų atliekama italo Giovanni Battistos Pergolesi (1710–1736) beveik valandos trukmės vienaveiksme komiška opera „Tarnaitė ponia“, kurią režisavo iš Utenos kilęs ir Lietuvoje bei užsienyje plačiai žinomas režisierius Gediminas Šeduikis. Operos rėmėja – Utenos rajono savivaldybė.

G. B. Pergolesi opera „Ponia tarnaitė“ laikoma pirmąja opera buffa (it. juokinga opera), kuriai būdingi kasdieniški charakteriai, buitiniai šokiai, gyvas veiksmas, satyrinis vaizdavimas ir t. t. Juokingosios operos siužete gausu meilės nuotykių, painių situacijų, intrigų... O veikėjai tik keli! Tai turtingas viengungis Ubertas, aikštinga jo tarnaitė Serpina (it. gyvatėlė) ir tarnas Vesponė. Tarnaitė ne tik nedaro tai, ko pono yra prašoma, bet nesidrovi jo ir pagąsdinti, o Uberto išbarta už nepaklusnumą atsiperka veidmainiškomis ašaromis. Nebeapsikęsdamas tokiu tarnaitės elgesiu,

ponas įsako tarnui Vesponei kuo greičiau surasti jam žmoną. Išsigandusi tarnaitė griebiasi kurstyti pavydo ugnį. Įžūlus jos planas leidžia tapti savo pono nuotaka... Visiems operos žiūrovams juoko iki ašarų!

Įdomu ir tai, kad opera leliūniečiams, kaip ir kitiems Lietuvos vietovių gyventoms, buvo pristatyta netradiciškai: sceną pakeitė sunkvežimis, kuriame sumontuotos dekoracijos ir scena. Tai specialiai pritaikyta mūsų dienoms, kai aplinkui siaučia pandemija. Juk operą stebint lauke, galima laikytis visų saugos ir atstumo reikalavimų.

Nusileidus „scenos uždangai“, dar nepavargusieji atlaidų dalyviai rinkosi į Leliūnų parapijos namus, kur turėjo galimybę apžiūrėti Anos Šakalinienės koordinuojamą liturginę ekspoziciją.

2021 birželio 27-oji – ne tik Petrinių iškilmės, bet ir Leliūnų bažnyčios gimtadienis: 1901 07 16, t. y. prieš 120 metų, klebonas kun. Antanas Masaitis (1868–1892–1938) pašventino būsimos mūrinės bažnyčios kertinį akmenį ir pamatus. Ir niekas nepaneigs, kad tos dvigubos šventės proga vyko gražus dvasinis parapijiečių bendravimas. Džiaugiamės maloniu LR Seimo narių Edmundo Pupinio ir Paulės Kuzmickienės bendryste, gaivinant ir puoselėjant MALDOS ir BENDRAVIMO tradicijas Leliūnų krašte. P. Kuzmickienė įteikė Lietuvos Respublikos Seimo padėkas vilnietei dr. Aldonai Vasiliauskienei ir šiaulietei doc. dr. I. Ramaneckienei: šios mokslininkės per visus kun. A. Šukio tarnystės metus nuo 2020 liepos 9 d. niekada neatsisakė patarti ar padėti su organizuojama veikla susijusiais klausimais.

Būtina akcentuoti, kad tie kultūriniai renginiai grąžina į gyvenimą sovietmečiu sunaikintą tradiciją – žmonių susibūrimus po iškilmių bažnyčioje. Džiugu, kad Petrinės, ta vidurvasario šventė, po kurios prasideda lietingesni orai, ima trumpėti diena, nustoja kukuoti gegutės, kasmet pasipuošia naujomis tradicijomis. Ir nesvarbu, kad atsisakoma ankstesniųjų, nes iš esmės keičiasi ir pats žmonių gyvenimo būdas.

It įdomi pasaka šiandien skamba pasakojimai, kad kaimo žmonės Petrinių švenčių išvakarėse nedirbdavę jokių sunkesnių darbų, kad šieno į kupetas nekraudavę, o moterys baltinių nevelėdavę, antraip visokie parazitai namus užpultų. Tikėta, kad tasai, kuris tų draudimų nesilaikys ir nepasninkaus, to šventasis Petras į dangų neįsileis ar Perkūnas namus įtrenks. Per Petrines saulutė paskutinį kartą užteka pasirėdžiusi margaspalviais rūbais, bet tą rytmečio stebuklą, sakoma, gali pamatyti tik tyros sąžinės žmonės ir ne miegaliai. Leliūniečiai šiemet tikrai daug ką įdomaus matė, sužinojo ir džiaugėsi visa širdimi!

Dėkingi: UTENIUI, UTENOS DIENAI, UTENOS APSKRITIES ŽINIOMS, UTENOS RADIJUI.

Dėkingi visoms Leliūnų parapijos tarnysčių komandoms. Kviečiame prisijungti prie jau esamų tarnysčių!

Doc. Dr. Irena Ramaneckienė
Liudas Buzėnas