Lietuvos šeimų konferencija „Laimė šeimoje. Dovana ar užduotis?“ Klaipėdoje (atnaujinta)
 
 

2011 m. balandžio 2 d. Klaipėdos universiteto Menų fakultete vyko metinė Šeimos centrų konferencija „Laimė šeimoje: dovana ar užduotis“. Konferenciją organizavo Lietuvos šeimos centras kartu su Telšių vyskupijos šeimos centru bei Klaipėdos dekanato šeimos centru. Renginio globėjas – Lietuvos Vyskupų Konferencija.

Aštuntą kartą surengta ir jau visas Lietuvos vyskupijas apkeliavusi konferencija pirmą kartą vyko uostamiestyje. Spaudos konferencijos metu Lietuvos šeimos centro direktorė Dalia Lukėnienė sakė, jog renginio tema pasirinkta neatsitiktinai: „Lietuvių kalbos žodyne žodis „laimė“ turi daug reikšmių – tai ir gyvenimo džiaugsmo būvis, ir pasisekimas, ir laimikis, likimo palankumas. Šiame renginyje kviesime svarstyti, ar laimė priklauso nuo sėkmės, ar tam, kad ji ateitų, mums reikia gerokai padirbėti.“ D. Lukėnienės teigimu, lyginant su ankstesnėmis konferencijomis, kuomet jos buvo skirtos šeimos centrų darbuotojams ir savanoriams, ši išsiskiria tuo, kad pirmą kartą yra atvira visai visuomenei.

Pradėdamas konferenciją, jos dalyvius pasveikino ir vaisingo darbo linkėjo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ. „Laimė – tai ir meilė, ir sutarimas, ir dėmesys. Linkiu, kad tikros laimės paieškoms ir čia, žemėje, ir amžinybėje jums pasitarnautų ši konferencija“, – sakė J. Boruta.

Tardamas sveikinimo žodį Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius džiaugėsi tinkamai parinkta konferencijos tema bei dalijosi savo patirtimi: „Nors mano tėvai prieš santuoką nelankė jokių kursų, šeima visiems jos nariams buvo dovana. Ir dabar mano atmintyje nėra likę nė vieno negatyvaus prisiminimo.“ Ganytojo manymu, laimę šeimoje reikia išsikovoti savo pastangomis. Šiandieninė kultūra dažnai ugdo egoistus, kurie laimę supranta tik įvairių dirgiklių fone. Nereikia pamiršti, kad meilė – tai savęs davimas, aukojimasis, nes kitaip atsidursime aklavietėje. Jei tikros laimės neišmokstama anksčiau, jos reikia mokytis savoje šeimoje.

Dalyvius sveikino ir malonios viešnagės Klaipėdoje linkėjo miesto meras Rimantas Taraškevičius. 41 metus santuokoje gyvenantis vyras sakė, jog laimingas gyvenimas šeimoje nėra savaime suprantamas dalykas. Tai atpildas už pastangas, už supratimą ir nesavanaudiškumą. Taip pat tai užduotis ir išbandymas. Šis sudėtingas laikmetis mus išbando įvairiais iššūkiais, todėl svarbu, kad saugotume ir brangintume savo didžiausią paramą ir vertybę – šeimą. „Tikra laimė yra turėti bendražygį, su kuriuo žvelgtum viena kryptimi“, – baigdamas kalbą sakė Klaipėdos meras.

Dėl ligos konferencijoje negalėjusio dalyvauti Šeimos reikalų tarybos pirmininko, Vilniaus arkivyskupo metropolito Kardinolo J.A. Bačkio pranešimą apie gailestingumą šeimoje perdavė Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis. „Džiaugiuosi, kad surandate laiko ir jėgų drauge ieškoti būdų, kaip padėti vieni kitiems eiti prie meilės šaltinio, kuriame Dievas dovanoja save, kad mes gyventume jame. Santuokos sakramento metu vyras ir moteris, prisiekdami vienas kitam, drauge priima Kristų kaip savo meilės šaltinį. Tik tokia šeima yra tvari ir pajėgi ištesėti, kuri neaplenkia šio meilės šaltinio, bet nuolatos iš jo semiasi jėgų drauge gyventi. Tai nelengvas uždavinys ir iššūkis. Kasdienė malda šeimoje palaiko meilę, kuri nebūtinai turi būti švelnus jausmas, bet greičiau yra nuolatinė kova su savuoju egoizmu, troškimu dominuoti ir patenkinti savo poreikius. Tai išankstinis savęs dovanojimas – gyvenimas atleidimu, supratimu, pasitikėjimu ir gailestingumu. Reikia daug laiko ir kantrybės, kad sutuoktiniai pažintų vienas kitą, prisitaikytų, išmoktų nusileisti, o gal kartais atvirkščiai – sugebėtų išsaugoti tai, kas palaiko šeimos gyvybę ir neleidžia jai subyrėti“, – kardinolo žodį perdavė vysk. A. Poniškaitis.

Toliau konferencijoje savo gyvenimo patirtį liudijo 12 metų santuokoje gyvenantys klaipėdiečiai Emilija ir Mindaugas Radušiai. Šeima, auginanti keturis vaikus, iš kurių jauniausiam nėra net mėnesio, kalbėjo apie atleidimą ir gailestingumą šeimoje. Pasakodami apie savo draugystės pradžią, E.ir M. Radušiai atviravo, kad didelę įtaką judviejų santuokos įsivaizdavimui darė išankstiniai lūkesčiai. Jaunai porai didelis iššūkis buvo judviejų skirtingumas – Emilija jau tuomet buvo aktyvi katalikė, kuriai tikėjimas buvo reikšminga gyvenimo dalis, o Mindaugas – priešingai – buvo netikintis. Po civilinės santuokos sudarymo, pirmų mėnesių euforijos ir džiaugsmo prasidėjo nesutarimai. Emilija, pajutusi, kaip jai trūksta dalyvavimo bažnytinėje veikloje, tikėjosi, kad ir Mindaugas panorės tapti krikščioniu. Moteris pastebėjo, kad iš vyro pradėjo reikalauti to, kam jis dar nebuvo pasirengęs. Taip tarp sutuoktinių atsirado nesantaika ir priešiškumas, susiskaldymas. Po romantiškos draugystės porai buvo nelengva išgyventi šį sunkų periodą, ir Emilija pradėjo ieškoti išeities. „Man labai padėjo pokalbis su t. Stanislovu, kuomet jis pasakė, jog pagaliu į bažnyčią žmogaus nenuvarysi. Dvasininkas patarė nustoti vyrą „atvertinėti“ ir pasistengti priimti jį tokį, koks jis yra. Protu aš tai suvokiau, bet po pokalbio ta žinia nusileido į širdį. Pradėjau tuo gyventi, žinoma, sunkiai sekėsi, bet mano pasikeitimas vyro atžvilgiu įvyko. Greičiausiai tai ir paskatino Mindaugo atsivertimą,“ – liudijo Emilija. Mindaugas taip pat dalijosi jausmais ir išgyvenimais, sakė, jog buvo sunku gyventi, kai lūkesčiai pradėjo neatitikti tikrovės. Po žmonos pasikeitimo įvyko lūžis ir jo paties gyvenime: „Atsirado laisvė, pats galėjau apsispręsti dėl savo tikėjimo ar netikėjimo, nebesijaučiau „spaudžiamas“ ir tai paskatino atsakyti žmonai geranoriškumu. Pradėjau lydėti žmoną į renginius, Mišias, atsargiai ir atokiai stebėdamas, kas vyksta. Dievo žodis pradėjo pasiekti mano širdį. Ilgas ir sudėtingas ėjimas Dievo link išsipildė Krikštu bei įsijungimu į katalikų bendruomenę.“

Būdamas psichologas, M. Radušis aiškino, kaip į santuoka atsinešami transcendentiniai lūkesčiai veikia poros gyvenimą: žmogus tikisi iš sutuoktinio, kad šis padarys jį laimingą, suteiks vien tik teigiamus išgyvenimus, bus amžinoje vienybėje ir visuomet, net be pastangų, idealiu vyru ar žmona. Prelegentas citavo amerikiečių vyskupą Fultoną J. Sheeną, kuris savo knygoje „Santuokai reikia trijų („Three to get married“) dėsto, jog sutuoktiniai vienas kitame linkę matyti išgelbėtoją ir amžinosios meilės šaltinį, nors tai tik iliuzija. Kad dėl to kylančios įtampos nesužlugdytų santuokos, sutuoktiniai turi išmokti atleisti vienas kitam už netobulumą, ribotumą, negebėjimą atliepti kito žmogaus giliausius troškimus. O mylėti ir atleisti mums padeda Dievas, tuo pačiu tapdamas atsakymu į mūsų egzistencinius klausimus. E. ir M. Radušiai liudijo, kad priimti vienas kitą mokosi kasdien. Pora savo patirtimi dalijasi ir su sužadėtiniais – Klaipėdos dekanato Šeimos centre sužadėtinių rengimų programoje jie skaito paskaitą apie krikščionišką požiūrį į lytiškumą.

Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro vadovas Algis Petronis kalbėjo tema „Laimė šeimoje: dovana ar kasdienės pastangos?“ Prelegentas savo pranešime svarstė klausimus: kas sukuria laimę šeimoje, iš ko ji kyla, ar tai Dievo dovana, o gal ištrauktas laimingas bilietas gyvenimo loterijoje? Pasak A. Petronio, vieno aiškaus atsakymo nėra. Santuokos tikrovėje, dalykus, kurie prieštarauja ir yra tarsi nesuderinami gyvenime, turime sujungti į vieną prasmingą santykį, kuriame nuolat patiriame priešpriešas tarp artimumo ir distancijos. Pavyzdžiui, buvimas vienu kūnu ir tuo pačiu buvimas dviem asmenimis arba meilė ir pyktis tam pačiam žmogui. Gebėjimas sujungti tas prieštaras reikalauja brandumo, nors tai yra ir iššūkis, kurio mokomasi visą gyvenimą. Kas gali būti tas termometras, kuriuo mes matuojame laimę? Dažnai galvojama, kad tai priklauso nuo šeimos stabilumo, pasitenkinimo santykiais, konfliktų nebuvimo, atsakomybės prisiėmimo už kito gerovę, pasitikėjimo, kad kitas manimi rūpinasi ir jam patinka tai daryti. Nors visi šie dalykai yra svarbūs kokybiškų santykių elementai ir dauguma iš jų susiję su pastangomis, laimė nepriklauso vien nuo jų. „Mes neesam visagaliai, todėl šiame kontekste labai svarbus yra nuolankumas. Reikšminga savęs paklausti, ar aš gebu priimti kito žmogaus pastangas? Laimė santykiuose yra ir Dievo dovana. Psichologai nustatė, kad yra koreliacija tarp autentiško maldos gyvenimo ir gebėjimo patirti bendruomeniškus santykius su kitais. Gilaus ir tikro žmogiško ryšio patirtis su kitu asmeniu ir akistata su Dievu kažkokiu paslaptingu būdu yra tarpusavyje susiję – tai yra dovana, kurią Dievas mums dovanoja,“ – pabaigdamas pranešimą dėstė psichologas A. Petronis.

Vaikų psichoterapeutė dr. Rasa Bieliauskaitė savo pranešime „Kad vaikai šeimoje būtų laimingi...“ aptarė tėvų ir vaikų santykių svarbą. Prelegentė teigė, jog visais amžiaus tarpsniais svarbiausia vaikui yra asmeninis, individualus santykis su suaugusiu žmogumi. Aptardama tėvų vaidmenį vaikų auklėjime R. Bieliauskaitė atskyrė motinos ir tėvo svarbą. „Reikšminga, kad motina augančiam vaikui duotų besąlygišką meilę, švelnumą, žavėjimąsi ir džiaugsmą vaiku, tikėjimą juo. O tėtis, be šių dalykų, turėtų vaikui rodyti pavyzdį ir „praminti takus“, skatinti jį tyrinėti, rizikuoti, nugalėti. Vaikui be galo svarbu visuomet jaustis mylimam savo abiejų tėvų,“ – sakė psichoterapeutė. Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, jog tos situacijos, kuriose žmogus skatinamas dėti indėlį, žmogų labai praturtina ir padeda jam jaustis reikšmingesniam, laimingesniam. Taigi nepaprastai svarbu savo vaikams šeimoje suteikti galimybę išsakyti savo nuomonę. Išklausydami ir įvertindami vaikų pastangas tėvai leidžia jiems pajusti, kad jie reikšmingi, o tai daro teigiamą įtaką besiformuojančiai vaiko savivertei. Auklėjant vaikus, tėvams svarbu nepamiršti, jog vaikai visada bando pasielgti gerai, nors jiems tai ne visuomet pavyksta. Be to, dažniausiai vaikai perima ne tai, kas sakoma, bet tai, kas daroma. Ir vertybes jie labiau perima tas, kurios susijusios su teigiamomis emocijomis. Baigdama pranešimą R. Bieliauskaitė pabrėžė, jog vaikai laimingi yra tada, kai šalia jų yra laimingi tėvai. Taigi, tėvams reiktų skirti ypatingą dėmesį tarpusavio santykiams, kurių kūrimui gali pasitarnauti įvairios programos, stovyklos, įgūdžių mokymai.

Soc. m. dr. Nijolė Liobikienė kalbėjo tema „Iš kur gi ta laimė?“ Savo pranešime remdamasi atliktu tyrimu su studentais ji atskleidė, jog pats būvis šeimoje ir tarpusavio santykių kūrimas joje jau yra laimė. „Laimė reiškia būti, ne turėti. Jei mes galvosime, kad laimę galima rasti išorėje, mes jos tikriausiai niekuomet nerasime, nes laimė jau yra mūsų viduje. Žinodami, kad meilė yra ne išorėje, bet mumyse, mes turime bręsti jai. Juk brandus žmogus kurdamas šeimą, dalydamasis meile ir kurdamas bendrystę joje bei tokiame santykyje augindamas vaikus, jau perduoda ir laimę,“ – dėstė N. Liobikienė. Prelegentė pastebėjo, jog šiandien nebemadinga būti laimingam, bet yra įprasta dejuoti. Įdomu tai, jog didelė visuomenės dalis nesugeba brandžiai ir atsakingai mylėti, nors žiniasklaidoje meilė yra pagrindinė tema. Vertinga suprasti, jog, norėdami būti laimingi, mes turime išmokti pastebėti laimę kiekviename gyvenimo žingsnyje. Pasak prelegentės, dalijimasis yra vienas svarbiausių dalykų, ką mes, krikščionys, turėtume daryti. Baigdama pranešimą N. Liobikienė palinkėjo nebijoti rodyti savo laimės: „laimingas žmogus yra tada, kai sugeba mylėti, o mylintis žmogus sugeba dalytis ir duoti. Iš tiesų laimingi esame tuomet, kai turime viltį ir ja dalijamės su kitais“.

Pasibaigus pranešimams konferencijos dalyviai galėjo pateikti klausimus prelegentams bei ganytojams. Visiems didelį įspūdį padarė tai, kad žmonės net po daugelio metų kankinančių abejonių gavo labai aiškius ir viltingus atsakymus į jiems aktualius klausimus.

Antroje dalyje veikė penkios darbo grupės, kuriose konferencijos dalyviai galėjo dalyvauti pasirinktinai.

Konferenciją vainikavo Eucharistijos šventimas Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. Mišių koncelebracijai vadovavo kariuomenės ordinaras vyskupas Gintaras Grušas, drauge celebravo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ ir Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, kuris pasakė homiliją.

Konferencijoje dalyvavo 333 žmonės, iš jų net 71 vaikas. Kol tėvai klausėsi pranešimų, jaunoji karta žiūrėjo spektaklį „Voro vestuvės“, kurį vaidino M. Mažvydo pagrindinės mokyklos 3 kl. mokiniai, parengti mokytojų Daivos Blagnytės ir Rūtos Vaitkutės. Po spektaklio vaikučius užėmė skautai.

Konferenciją rėmė Vokietijos katalikų akcija Rytų šalims remti Renovabis.

Aistė Ruzgienė
Lietuvos šeimos centras

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt