LVK Pirmininko arkivyskupo Sigito TAMKEVIČIAUS laiškas Sveikatos apsaugos Ministrui
 
 

2007 08 01

Atviras laiškas Sveikatos apsaugos Ministrui                                          

Sąžinės laisvės suvokimas ir siekis užtikrinti, kad žmogus išlaikytų teisę nesielgti prieš sąžinę, yra senas kaip pati civilizacija. Todėl bet kuri demokratinė pasaulio bendruomenė jau neįsivaizduoja savo piliečių darnaus sambūvio be sąžinės, minties ir religijos laisvės, įtvirtintos Visuotinės žmogaus teisų deklaracijos 18 str. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 9 str. Sąžinės laisvė suprantama kaip laisvė ne tik nuo fizinės, bet ir nuo psichologinės prievartos, galinčios daryti įtaką minčių ir veiksmų raiškai.

Poreikis užtikrinti sąžinės laisvę iškyla ne tik totalitarinio režimo, bet deja, ir demokratijos sąlygomis. Šiuolaikinės demokratinės bendruomenės patiria naujus iššūkius, ypatingai susijusius su sveikatos priežiūros sritimi. „Sveikatos apsaugos darbuotojo veikla pačia savo esme yra ‘pasitikėjimo ir sąžinės susitikimas’. ‘Pasitikėjimas’ tų, kurie kenčia ir serga – kurie stokoja; jie patiki save sąžinei tų, kurie gali padėti ligoje, pasirūpinti jais ir gydyti.“ (Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija, 2).

Su giliu susirūpinimu turime pastebėti, kad nors gydytojo sąžinės laisvė oficialiai Lietuvoje nekvestionuojama ir įtvirtinta Medicinos praktikos įstatyme, numatant gydytojui teisę atsisakyti teikti tas paslaugas, kurios jo įsitikinimu nesuderinamos su medicinos etikos principais (9 str.), kasdieninėje gydytojų praktikoje yra kitaip. Akušeriai ginekologai dar tik pasirinkę specializaciją, jau yra verčiami prieš savo sąžinę atlikti abortus. Nepaklusę rafinuotai vadovų ir kolegų prievartai, rizikuoja negauti gydytojo diplomo arba prarasti darbą. Sielovadoje susiduriama su faktais, kad gydytojai, neatlaikę spaudimo žudyti negimusią gyvybę, verčiau pasirenka išvykti iš Lietuvos ir įsidarbina svetur, kur jų teisė nesielgti prieš sąžinę yra gerbiama. Kitų šalių patirtis rodo, jog tokia prievarta akušerijoje ir ginekologijoje nuvertina pačią specialybę. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės Karališkoji ginekologų ir akušerių kolegija pripažįsta, jog dėl šios priežasties, studijuojantieji medicinos mokslus nesirenka akušerijos ir ginekologijos specialybės.

Suvokiant, kokia jauna yra Lietuvos demokratija, Konstitucijoje 1992 metais įtvirtinusi prieš tai pusę amžiaus siektą teisę į sąžinės laisvę, su dideliu susirūpinimu žvelgiame į šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerijoje rengiamą medicinos normą „Gydytojas akušeris ginekologas“. Visada supratome šią specialybę kaip labiausiai padedančią ateiti į pasaulį naujai gyvybei. Tuo tarpu rengiamame dokumente ketinama įtvirtinti asmens, norinčio užsiimti akušerio ginekologo praktika, pareigą gebėti atlikti nėštumo nutraukimo operacijas iki 22 savaitės, sterilizaciją bei dirbtinį (pagalbinį) apvaisinimą. Tokių procedūrų privalomumas mokymo/mokymosi procese pavers akušerio ginekologo specialybę neprieinama daugeliui jaunuolių, kurie mielai rinktųsi kelią tarnauti gyvybei globojant ją pačiu jautriausiu – prenataliniu – laikotarpiu, arba vers būsimuosius medikus elgtis prieš sąžinę. Įpareigojimas gydytojams išmokti atlikti minėtąsias procedūras taip pat kels ir sudėtingų teisinių klausimų, susijusių su medicinos normos atitikimu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams.

Pripažindami, kad užtikrinta asmens teisė nesielgti prieš sąžinę reiškia, jog visuomenė deklaruoja savo siekį būti teisinga visuomene, kurioje nėra prievartos, kviečiame atidžiai bei atsakingai apsvarstyti rengiamą akušerio ginekologo medicinos normą ir patvirtinti tokį dokumentą, kuris apsaugotų medikus nuo sąžinės konflikto.



Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Lietuvos Vyskupų Konferecijos
Pirmininkas

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt