Vyskupo Jono KAUNECKO kalba LR Seimo iškilmingame minėjime, skirtame Lietuvos okupacijos 75-mečiui bei Gedulo ir vilties dienai paminėti
 
 

2015 m. birželio 15 d. 
Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salė


Ekscelencija Prezidente,
Ekscelencijos Vyskupai ir Ambasadoriai,
gerbiami Signatarai, gerbiami Seimo ir Vyriausybės Nariai,
gerbiami Lietuvos žmonės prie televizijos ir radijo imtuvų!

Ypač noriu kreiptis į senesniuosius, nes Jūs visi dar prisimenate savo senelių pasakojimus apie tą metą, kai sovietai sugrąžino Vilnių (bet Lietuva įsileido sovietų kariuomenę). Niekas nesidžiaugė, visi jautė artėjančią okupaciją. Pasak V. Krėvės „visa lietuvių tauta tada suprato, kad prasidėjo Lietuvos tragedijos pirmasis aktas. Savo skausmą žmonės taikliai išsakė: „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Bet dar skaudžiau mūsų seneliai dejavo ir kaltino valdžią, kai 40-ųjų birželio 15-ąją be šūvio atidavė Lietuvą sovietams, nors turėjo ginklų, lėktuvų, tankų. Dejavo tada tauta. Ir argi tik paprasti žmonės dejavo?

Ir poetas Aistis aimanavo:

„Vienas kraujo lašas būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai,
Nors visi žadėjom mirti už Tėvynę –
Liko netesėti mūsų pažadai“.

Kadangi nenuaidėjo nė vienas šūvis, sovietai galėjo vaidinti visam pasauliui, kad Lietuva laisvai įstojo į jų sąjungą.

Ir prasidėjo Tautos kančios: 3 okupacijos nusinešė trečdalį Lietuvos. Adolfas Damušis Lietuvos Katalikų mokslų akademijoje suskaičiavo, kad Lietuva neteko 1 122 600. Tai ne tik lietuviai, bet ir žydai, lenkai, čigonai, karaimai. Kas gi užmirš žydų getus ir baisųjį holokaustą? Kiti išdardėjo gyvuliniais vagonais, treti pabėgo į Vakarus. Daug kartų buvo tremiami žmonės, klykė maži vaikai, duso ir mirė iš bado ar troškulio gyvuliniuose vagonuose. Degė sodybos su visais žmonėmis. Prisimena „Lietuvos Aido“ redaktorius Pilvelis, prisimena, tiesa, ne patį baisiausią sudeginimą: „Buvau penkerių metukų, kai mane išnešė iš degančios trobos. Tėtis buvo sušaudytas mūsų akivaizdoje. Sprogstamais užtaisais išplėšė jam šoną ir jis labai kankinosi, rėkė, kol dar 2 šūviais jį pribaigė. Kai mama nueidavo prie jo kapo, tai, apsikabinusi kryžių, vis raudodavo, šaukdavo tėtį tokiais žodžiais, kurie galėtų tapti tikra raudų, skausmo ir nevilties poezija“.

Ir kodėl mūsų visų nepalaužė, nesunaikino? Juk tai planavo ir fašistai, ir komunistai. Ogi pakilo tauta į partizaninį karą po karo, ėjo vyrai ir moterys. Girdžiu jų ryžtą Glemžaitės eilėse:

„Mes mokėsime numirt,
nes Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs‘ gretų nieks
vergovės pikta grandine.
Neišmoksim sulinkt
prieš ateivių įstatymą naują:
savo brolį parduot –
dar visi neišmokome, ne!“

Visą dešimtmetį kariavome be tankų, be galingų ginklų, be pasaulio pagalbos, vienui vieni, 3 milijonai prieš 250 milijonų! Ir išmokome tokio karo, kuriam ginklo pasaulis nerado, ir kuris visada atveda iki pergalės. Taip, taip, per visą okupacijos laiką, be paliovos mūsų tauta kariavo tikrą karą prieš komunizmą, kariavo dvasinį karą.

Neleido mums spausdinti maldaknygių nei katekizmų. Bet jų niekada nepritrūkome, milijonus išleidome. Taip milijonus. Stebėjausi, visada žavėjausi brolių ir seserų lietuvių drąsa ir tvirtumu. Paprašydavau perrašyti, nukopijuoti, ir perspėdavau: jei pagaus, kalėjimas. Bet niekada neatsisakė, ne kartą net tarybinėse įstaigose nukopijavo tūkstančius knygučių.

Arba kryžių statymas. Antai, Rainių kankinių žudynių vietoje be perstojo buvo statomi ir vis griaunami kryžiai. Nors Kryžių kalną griovė bene 7 kartus, vis iškildavo nauji kryžiai.

O mūsų protestai dėl tikėjimo laisvės varžymo skambėjo per visą pasaulį, pvz.., „17 tūkstančių memorandumas“. O kur dar pogrindiniai laikraščiai: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Rūpintojėlis“, „Laisvės šauklys“... Jų bene 40 ar daugiau. Kituose komunistinės imperijos kraštuose gal 10 kartų mažiau.

Galima klausti, kas padarė mus tvirtus, nenugalimus? Tikėjimas. Tai patvirtina Baltstogės ir Krokuvos universitetų profesorė Katarzyna Korzeniewska. Ji savo moksliniuose darbuose įrodė, kad sėkmingiausiai sovietų valdžiai priešinosi būtent Katalikų Bažnyčia, ji suvaidino bene svarbiausią vaidmenį griaunant SSSR. Tikėjimas neleido Lietuvai pasiduoti, nes tikėjimas didesniu ar mažesniu laipsniu apėmė visą Lietuvos visuomenę. Kalėdas ar Velykas šventė net kompartijos nariai. Prisimenu, Alytuje tik 1 žydų šeima nevalgė Kūčių vakarienės. Taigi, slapta ar viešai visi laikėsi tikėjimo. Ir atėjome į laisvę beveik 80% katalikų ir 10% kitų tikėjimų. Tik tokioje tikėjimo ir kovos atmosferoje galėjo gimti Sąjūdis.

Brangieji, baigdamas kreipiuosi į Seimą, Vyriausybę, Prezidentę.

Pagalvokime, kaip galime išlaikyti mūsų Tautos tikėjimą, tvirtumą kompiuterių laikais? Nuolat, kasdien jaunimui įtaką daro mokykla. Todėl tokia liberali Vokietija turi 2 savaitines tikybos ar etikos pamokas vertinamas pažymiais, privalomas visiems, nes visi piliečiai privalo įgyti tvirtus doros pagrindus. O pas mus vos viena laisvai pasirenkama, visiškai nevertinama pažymiais pamoka. Tad klausiu: ar perduodame jaunimui pagrindinį mūsų Tautos tvirtumo ginklą?

Dėkoju už dėmesį.

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt