Popiežiaus Benedikto XVI žinia 2006 m. Misijų sekmadienio proga
 
 Brangūs broliai ir seserys!

1. Pasaulio misijų sekmadienis, kurį švęsime spalio 22 d., šiais metais teikia mums progą apmąstyti temą „Artimo meilė – misijos siela“. Jei misija į artimo meilę nekrypsta, jei, vadinasi, ji nekyla iš gilaus dieviškosios meilės akto, jai gresia pavojus būti susiaurintai iki grynai filantropinės ir socialinės veiklos. Tuo tarpu Evangelijos patyrimo ir skelbimo šerdis yra Dievo meilė kiekvienam žmogui, ir visi, kurie ją priima, savo ruožtu tampa šios meilės liudytojais. Dievo meilė, dovanojanti pasauliui gyvybę, yra meilė, padovanota mums Jėzuje, išganymo Žodyje, tobulame dangiškojo Tėvo gailestingumo paveiksle. Todėl išganymo žinią galima gerai apibendrinti evangelisto Jono žodžiais: „Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“ (1 Jn 4, 9). Prisikėlęs Jėzus patikėjo apaštalams užduotį skelbti žinią apie šią meilę, ir apaštalai, Sekminių dieną vidujai perkeisti Šventosios Dvasios galia, ėmė liudyti mirusį ir prisikėlusį Viešpatį. Nuo tada Bažnyčia tęsia šią misiją, kuri visiems tikintiesiems yra būtina ir nuolatinė pareiga.

2. Tad kiekviena krikščioniškoji bendruomenė pašaukta skelbti Dievą, kuris yra meilė. Į šį pagrindinį mūsų tikėjimo slėpinį išsamiau pasigilinau enciklikoje Deus caritas est. Savo meile Dievas perskverbia visą kūriniją ir žmonijos istoriją. Iš Dievo rankų žmogus išriedėjo kaip meilės iniciatyvos vaisius. Tačiau vėliau nuodėmė aptemdė jo dieviškąjį paveikslą. Apgauti piktojo, pirmieji protėviai Adomas ir Ieva pažeidė pasitikėjimu grįstą santykį su savo Viešpačiu ir pasidavė piktojo, pasėjusio įtarimą, kad Viešpats esąs priešininkas ir norįs apriboti jų laisvę, gundymui. Taip jie save pačius iškėlė į pirmą vietą neužsitarnaujamos dieviškosios meilės atžvilgiu, būdami įsitikinę, kad taip teigia savo valios laisvę. Dėl to jie galiausiai neteko savo pirmapradės laimės ir patyrė, koks kartu yra nuodėmės ir mirties liūdnumas. Tačiau Dievas jų nepaliko ir pažadėjo jiems bei jų palikuonims išganymą, iš anksto paskelbdamas, jog atsiųsiąs savo viengimį Sūnų, Jėzų, kuris, atėjus metui, apreikš jo tėvišką meilę, gebančią iš blogio ir mirties vergijos atpirkti kiekvieną žmogiškąją būtybę. Todėl Kristuje mums buvo suteiktas nemirtingas gyvenimas, Trejybės gyvenimas. Kristaus, paklydusios avies nepaliekančio Gerojo Ganytojo, dėka visų laikų žmonės turi galimybę įžengti į bendrystę su Dievu, gailestinguoju Tėvu, pasirengusiu vėl į savo namus priimti sūnų palaidūną. Stebinantis šios meilės ženklas yra kryžius. Kristaus mirtimi ant kryžiaus – rašiau enciklikoje Deus caritas est – „Dievas atsigręžia prieš save patį, atiduodamas save, kad pakeltų ir išgelbėtų žmogų – tai pati didžiausia meilė. <...> Būtent ten šią tiesą galima pamatyti. Ir pradedant nuo to apibrėžtina, kas yra meilė. Pradėdamas nuo žvilgsnio į tai, krikščionis atranda savo gyvenimo ir meilės taką“ (12).

3. Savo kančios išvakarėse Vakarienės kambaryje Paschos švęsti susirinkusiems mokiniams Jėzus kaip testamentą paliko „naują meilės įstatymą – mandatum novum“: „Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 17). Broliška meilė, kurios Viešpats prašo savo „draugų“, kyla iš tėviškos Dievo meilės. Apaštalas Jonas sako: „Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą“ (1 Jn 4, 7). Tad norint mylėti taip, kaip myli Dievas, būtina gyventi jame ir juo: Dievas yra žmogaus pirmutiniai „namai“, ir tik kas jame gyvena, dega dieviškosios meilės ugnimi, gebančia „uždegti“ pasaulį. Argi tai nėra Bažnyčios misija visais laikais? Taigi nesunku suprasti, kad tikrasis misionieriškasis užsidegimas, prioritetinė bažnytinės bendruomenės pareiga, susijęs su ištikimybe dieviškajai meilei, ir tai galioja kiekvienam pavieniam krikščioniui, kiekvienai vietinei bendruomenei, dalinėms Bažnyčioms ir visai Dievo tautai. Būtent šios bendrosios misijos suvokimas teikia jėgų dosniai imtis žmogiškojo ir dvasinio skatinimo darbų, liudijančių, kaip enciklikoje Redemptoris missio rašė mylimasis Jonas Paulius II, „bet kurios misionieriškosios veiklos sielą – meilę, kuri yra ir lieka misijos varomoji jėga ir kartu vienintelis kriterijus ką nors daryti ar nedaryti, ką nors keisti ar išlaikyti. Ji yra visą veiklą kreipiantis principas ir tikslas, į kurį ji turi orientuotis. Kas daroma dairantis į meilę arba įkvėpus meilei, niekada nėra menka ir visada gera“ (60). Tad būti misionieriumi reiškia mylėti Dievą visa savo savastimi ir prireikus atiduoti už jį ir savo gyvybę. Kiek daug kunigų, vienuolių ir pasauliečių meilę jam ir mūsų laikais paliudijo iškiliausiu būdu – kankinyste! Būti misionieriumi – tai, kaip gerajam samariečiui, imtis visų žmonių vargų, pirmiausiai neturtingiausiųjų bei labiausiai stokojančiųjų, nes, kas myli Kristų širdimi, tas nesiekia įgyvendinti savanaudiškų interesų, bet ieško Tėvo šlovės ir artimo gerovės. Čia glūdi apaštališkos misijinės veiklos, peržengiančios sienas ir kultūras, pasiekiančios tautas ir plintančios iki atokiausių pasaulio kraštų, vaisingumo paslaptis.

4. Brangūs broliai ir seserys, Pasaulio misijų sekmadienis tebūna jums naudinga proga vis geriau suvokti, kad liudyti meilę, misijos sielą, privalu visiems. Tarnavimas Evangelijai neturi būti pavienio asmens nuotykis, tai laikytina bendra kiekvienos bendruomenės pareiga. Šalia stovinčiųjų evangelizacijos forpostuose – čia, kupinas dėkingumo, galvoje turiu misionierius ir misionieres – prie Dievo karalystės žemėje skleidimo įvairiopai malda ir bendradarbiavimu prisideda daugelis kitų – vaikų, jaunuolių, suaugusiųjų. Linkėtina, kad tokių bendrų pastangų vis daugėtų. Mielai pasinaudodamas šia proga, dėkoju Tautų evangelizacijos kongregacijai ir popiežiškosioms misijų draugijoms, su pasiaukojimu visose pasaulio dalyse koordinuojančioms pastangas remti veiklą tų, kurie yra priešakinėse misionieriškosios veiklos gretose. Švenčiausioji Mergelė Marija, savo buvimu kryžiaus papėdėje ir malda Aukštutiniame kambaryje veikliai prisidėjusi prie bažnytinės misijos ištakų, teremia jų darbą ir tepadeda krikščionims vis labiau gebėti mylėti, idant jie dvasinio gyvenimo ištroškusiame pasaulyje taptų gyvojo vandens šaltiniais. To iš visos širdies linkėdamas, visiems teikiu savo palaiminimą.

Vatikanas, 2006 m. balandžio 29 d.

BENEDICTUS PP. XVI
 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt