Popiežius Benediktas XVI. Žinia 92-osios Migrantų ir pabėgėlių dienos (2006 m. sausio 15 d.) proga
 
 

MIGRACIJA – LAIKO ŽENKLAS

Vatikanas, 2005 m. spalio 18 d.

Brangūs Broliai ir Seserys,

Prieš keturiasdešimt metų baigėsi Vatikano II Susirinkimas, kurio turtingas mokymas apima daugybę bažnytinio gyvenimo sričių. Ieškant naujų būdų supažindinti šių dienų vyrus ir moteris su Evangelijos žinia, sudėtingas šiandienis pasaulis rūpestingai analizuojamas visų pirma pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes. Atsiliepdami į palaimintojo popiežiaus Jono XXIII kreipimąsi, Susirinkimo tėvai ėmėsi tyrinėti laiko ženklus ir aiškinti juos Evangelijos šviesoje, idant galėtų pasiūlyti naujoms kartoms galimybę tinkamai atsakyti į amžinuosius šio ir būsimo gyvenimo bei teisingų socialinių ryšių klausimus (plg. Gaudium et spes, 4). Vienas iš šiandien neabejotinai atpažįstamų laiko ženklų yra migracija – reiškinys, kuris ką tik pasibaigusiame amžiuje virto struktūriniu ir tapo svarbiu pasaulinės darbo rinkos, be kita ko, milžiniško globalizacinio impulso vaisiaus, veiksniu. Šį „laiko ženklą“, savaime suprantama, lemia įvairūs veiksniai, kaip antai nacionalinė ir tarptautinė migracija, priverstinė ir savanoriška migracija, legali ir nelegali migracija, ženklinama ir prekybos žmonėmis rykštės. Nevalia užmiršti nė užsienio studentų, kurių pasaulyje kasmet vis daugėja, kategorijos.

Kalbant apie tuos, kurie emigruoja ekonominiais sumetimais, paminėtina, jog tarp jų vis daugiau moterų („feminizacija“). Anksčiau emigruodavo daugiausia vyrai. Tiesa, visada būdavo ir moterų, tačiau jos visų pirma emigruodavo lydėdamos savo vyrus ar tėvus arba trokšdamos prisidėti prie jų, kad ir kur jie būtų. Šiandien, nors tokių atvejų vis dar gausu, moterų emigracija darosi vis autonomiškesnė. Moterys, ieškodamos darbo kitoje šalyje, kerta savo tėvynės sienas vienos. Ir, iš tiesų, neretai atsitinka, kad migrantė moteris tampa pagrindiniu savo šeimos pajamų šaltiniu. Faktas, jog moterų daugiau tuose sektoriuose, kur siūlomi maži atlyginimai. Tad jei dirbantys migrantai pažeidžiami, tai šitai dar labiau pasakytina apie moteris. Sritys, kur moterys turi daugiausia galimybių įsidarbinti, yra pagalba pagyvenusiesiems, ligonių slauga bei darbas viešbučiuose. Būtent šiose srityse ir krikščionys pašaukti dėti pastangas siekiant garantuoti, jog su moterimis migrantėmis būtų elgiamasi teisingai, gerbiamas jų moteriškumas ir pripažįstamos jų lygios teisės.

Šiame kontekste būtina paminėti prekybą žmonėmis, ypač moterimis, klestinčią ten, kur galimybės pagerinti savo gyvenimo lygį ar net pragyventi ribotos. Tada prekeiviui tampa lengva siūlyti savo „paslaugas“ aukoms, dažnai net miglotai neįtariančioms, kas jų laukia. Kai kada moterys ir mergaitės darbe, neretai ir sekso pramonėje, išnaudojamos beveik kaip vergės. Čia negaliu išsamiai išanalizuoti šio migracijos aspekto padarinių, bet prisidedu prie Jono Pauliaus II išreikšto „paplitusios hedonistinės bei komercinės kultūros, skatinančios sistemingą lytiškumo išnaudojimą“, pasmerkimo (Popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas moterims, 1995 06 29, 5). Jame nubrėžta ištisa išpirkimo bei išlaisvinimo programa, kurios krikščionims nevalia šalintis.

Kalbėdamas apie kitą migrantų kategoriją – ieškančiuosius prieglobsčio bei pabėgėlius, – norėčiau pabrėžti, jog dažniausiai į akiratį patenka tik jų atvykimo klausimas, tuo tarpu į priežastis, dėl kurių jie paliko gimtąjį kraštą, neatsižvelgiama. Bažnyčia į visą šį kančios ir smurto pasaulį žvelgia akimis Jėzaus, kuris, matydamas minias, klajojančias lyg avys be piemens, jų gailėjosi. Viltis, drąsa, meilė ir „kūrybinga meilė“ (Novo millennio ineunte, 50) turi įžiebti būtinas žmogiškąsias bei krikščioniškąsias pastangas padėti šiems kenčiantiems broliams bei seserims. Jų gimtosios Bažnyčios, puoselėdamos meilės dialogą su juos priimančiomis Bažnyčiomis, turėtų pasirūpinti atsiųsti ta pačia kalba kalbančių bei ta pačia kultūra persiėmusių sielovados darbuotojų.

Šiandienos „laiko ženklų“ šviesoje ypatingas dėmesys skirtinas užsienio studentų reiškiniui. Be kita ko, dėl universitetinių programų mainų tarp atskirų šalių, ypač Europoje, gausėja studentų, ir tai kelia pastoracinių problemų, kurių Bažnyčia negali ignoruoti. Tai ypač pasakytina apie studentus, atvykstančius iš besiplėtojančių šalių; jų universitetinė patirtis gali tapti ypatinga proga dvasiškai praturtėti.

Šaukdamasis dieviškosios pagalbos tiems, kurie trokšdami prisidėti prie teisingumo ir taikos pasaulyje skatinimo pasiaukojamai darbuojasi žmogaus mobilumo pastoracinės tarnystės srityje, kaip meilės ženklą teikiu ypatingą apaštališkąjį palaiminimą.

„Bažnyčios žinios“
www.katalikai.lt

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt