2006 m. rugsėjo 16 d. Valstybės sekretoriaus kardinolo Tarcisio Bertone pareiškimas dėl musulmonų reakcijos į popiežiaus Benedikto XVI kalbą, pasakytą 2006 m. rugsėjo 12 d. Regensburgo universitete
 
 

Dėl musulmonų reakcijos į kai kurias popiežiaus Benedikto XVI kalbos, pasakytos Regensburgo universitete, pastraipas prie jau pateiktų  Šventojo Sosto spaudos tarnybos diretoriaus patikslinimų ir paaiškinimų norėčiau pridurti:

– Popiežiaus pozicija islamo atžvilgiu nedviprasmiškai yra ta, kuri išreikšta Susirinkimo dokumente Nostra aetate: „Bažnyčia taip pat su pagarba žvelgia į musulmonus, garbinančius vienatinį Dievą – gyvą ir esantį, gailestingą ir visagalį dangaus bei žemės Kūrėją, kalbėjusį žmonėms. Jie stengiasi visa dvasia paklusti net slaptiems Dievo nuosprendžiams, kaip klausė Abraomas, su kuriuo islamo tikėjimas mielai save sieja. Nors Jėzaus jie ir nepripažįsta Dievu, bet garbina jį kaip pranašą ir gerbia jo motiną mergelę Mariją, o kartais net pamaldžiai jos šaukiasi. Be to, jie laukia teismo dienos, kai Dievas atlygins visiems prikeltiesiems žmonėms. Todėl jie vertina moralų gyvenimą ir garbina Dievą ypač malda, išmalda ir pasninku“ (3).

– Popiežiaus nusistatymas plėtoti dialogą tarp religijų bei tarp kultūrų lygiai toks pat nedviprasmiškas. Per susitikimą su musulmonų bendruomenių atstovais 2005 m. rugpjūčio 20 d. Kelne, Vokietijoje, jis pareiškė, jog krikščionių ir musulmonų dialogas „negali apsiriboti savo nuožiūra pasirinktomis aktualijomis”, pridurdamas: „Praeities pamokos turi padėti mums išvengti tų pačių klaidų kartojimo. Turime ieškoti susitaikinimo kelių ir mokytis gyventi gerbdami vienas kito tapatybę“.

– Dėl Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Paleologo nuomonės, kurią popiežius pacitavo kalbėdamas Regensburgo universitete, tai Šventasis Tėvas visiškai neketino ir neketina pateikti šios nuomonės kaip savos. Jis ja pasinaudojo tik kaip priemone tam tikriems – kaip matyti atidžiai perskaičius visą tekstą – apmąstymams apie religijos ir prievartos apskritai santykį akademiniame kontekste išplėtoti bei užbaigti juos aiškiai ir radikaliai atmetant prievartos, kad ir iš kieno pusės ji kiltų, religinę motyvaciją. Čia pravartu priminti tai, ką Benediktas XVI pats neseniai patvirtino savo memorialinėje kalboje Tarpreliginio maldos prašant taikos susitikimo, pradėto jo pirmtako Jono Pauliaus II 1986 m. spalio mėnesį Asyžiuje, 20 metinių proga: „... prievartos apraiškos priskirtinos ne religijai, kaip tokiai, bet kultūriniams ribotumams, su kuriais ji išgyvenama bei rutuliojasi laike... Iš tiesų artimas ryšys, esantis tarp santykio su Dievu ir meilės etikos, paliudytas visose didžiosiose religinėse tradicijose“.

– Todėl Šventasis Tėvas labai apgailestauja, kad kai kurios jo kalbos ištraukos galėjo pasirodyti įžeidžiančios musulmonų tikinčiųjų jausmus ir buvo interpretuotos būdu, visiškai neatitinkančiu jo intencijų. Juk iš tikrųjų būtent jis dar prieš musulmonų tikinčiųjų religinį pasipiktinimą įspėjo supasaulėjusius Vakarus vengti „paniekos Dievui ir cinizmo, laikančio šventybės pajuoką laisvės teise“.

– Pakartodamas, jog gerbiąs ir vertinąs išpažįstančius islamą, Šventasis Tėvas tikisi, jog tai padės jiems suvokti teisingą jo žodžių prasmę, kad greitu šio nelengvo momento įveikimu būtų sustiprintas „dangaus ir žemės Kūrėjo, kalbėjusio žmonėms“, liudijimas ir bendradarbiavimas siekiant „bendromis jėgomis saugoti bei nešti visiems žmonėms socialinį teisingumą, moralines gėrybes, taiką bei laisvę“ (Nostra aetate, 3).

Parengė „Bažnyčios žinios“

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt