„Ką mums reiškia prisikėlimas?“ (Popiežiaus Benedikto XVI homilija 2006 m. Velyknaktį Šv. Petro katedroje)
 
 

„Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra“ (Mk 16, 6). Švytinčiais drabužiais apsitaisęs Dievo pasiuntinys šitai sako moterims, kape ieškančioms Jėzaus kūno. Bet tą pat evangelistas šią šventąją naktį sako ir mums: Jėzus nėra praeities asmenybė. Jis gyvas, ir kaip gyvasis eina pirma mūsų; jis kviečia eiti paskui jį, gyvąjį, ir taip patiems atrasti gyvenimo kelią.

„Jis prisikėlė, jo čia nebėra“. Jėzui pirmąkart prabilus mokiniams apie kryžių ir prisikėlimą, šie, leisdamiesi nuo atsimainymo kalno, svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“ (Mk 9, 10). Per Velykas džiaugiamės, kad Kristus neliko kape, kad jo kūnas nesuiro; kad jis priklauso ne mirusiųjų, bet gyvųjų pasauliui; kad jis, kaip sakome per žiburių apeigas, yra Alfa ir Omega, vadinasi, ne tik vakar, bet ir šiandien, ir per amžius (plg. Žyd 13, 8).

Tačiau prisikėlimas kažkaip yra taip toli anapus mūsų horizonto, anapus mūsų patyrimo, kad, įsižiūrėję į save, pamatome besitęsiantį mokinių disputą: ką gi iš tikrųjų reiškia „prisikelti“? Ką tai reiškia mums? Pasauliui ir visai istorijai? Vienas vokiečių teologas kartą yra pasakęs, jog atgaivinto lavono stebuklas – jei jis būtų įvykęs, o tuo jis netikėjo – galiausiai esąs nesvarbus, neaktualus mums.

Iš tiesų, jei tik kas nors vienas kada nors vieną kartą būtų buvęs atgaivintas ir daugiau nieko, kodėl tai turėtų mums rūpėti? Tačiau Kristaus prisikėlimas būtent yra daugiau, yra kažkas kita. Jo prisikėlimas yra – pasinaudojant evoliucijos teorijos kalba – didžioji „mutacija“, absoliučiai svarbiausias šuolis į visišką naujybę ilgoje gyvybės ir jos raidos istorijoje, šuolis į visiškai naują tvarką, svarbią mums ir susijusią su visa istorija.

Tad disputas su mokiniais apimtų šiuos klausimus: kas čia įvyko? Ką tai reiškia mums, visam pasauliui ir man asmeniškai? Taigi iš pradžių – kas įvyko? Jėzaus kape nebėra. Jis yra visiškai naujame gyvenime. Bet kaip tai galėjo nutikti? Kokios jėgos čia veikė? Svarbiausia, kad šis žmogus Jėzus nebuvo vienas, nebuvo savyje užsidaręs aš. Jis buvo viena su gyvuoju Dievu, taip viena, kad sudarė su juo vieną asmenį. Jis, taip sakant, buvo apsikabinęs su tuo, kuris yra pats gyvenimas, apsikabinęs ne tik emociškai, bet taip, kad tai aprėpė bei perskverbė jo būtį. Jo gyvenimas nebuvo vien jo paties, jis buvo būties bendrystė su Dievu, būtis Dieve, todėl ir negalėjo būti realiai atimtas. Jis galėjo leistis būti nužudomas iš meilės, tačiau būtent taip sulaužė mirties galutinumą, nes jame glūdėjo gyvenimo galutinumas. Jis buvo taip viena su nesugriaunamu gyvenimu, kad tas iš naujo prasiveržė per mirtį.

Pasakykime tą patį dar sykį iš kitos pusės. Jo mirtis buvo meilės aktas. Per Paskutinę vakarienę jis užbėgo mirčiai į priekį ir pavertė ją savęs dovana. Jo būties bendrystė su Dievu konkrečiai buvo būties bendrystė su Dievo meile, o ši yra tikroji galia mirties atžvilgiu, stipresnė už mirtį. Prisikėlimas buvo tarsi šviesos sprogimas, meilės sprogimas, sutraukęs iki tol neišardomą „mirties bei tapsmo“ audinį, atvėręs naują būties, gyvenimo matmenį, į kurį perkeista įtraukta ir materija bei per kurį išnyra naujas pasaulis.

Aišku, kad šis įvykis nėra koks nors praeities stebuklas, kurio faktiškumui galiausiai galėtume likti abejingi. „Evoliucijos“ ir apskritai gyvenimo istorijoje tai kokybinis šuolis į naują būsimą gyvenimą, į naują pasaulį, kuris, pradedant nuo Kristaus, nepaliaujamai skverbiasi į mūsų pasaulį, jį keičia bei traukia prie savęs. Bet kaip tai vyksta? Kaip šis įvykis gali mane realiai pasiekti bei traukti prie savęs ir į viršų? Iš pradžių galbūt stebinantis, tačiau visiškai realus atsakymas yra toks: tas įvykis mane pasiekia per tikėjimą ir Krikštą. Todėl Krikštas yra Velyknakčio dalis; tai taip pat pabrėžiama įkrikščioninimo sakramento teikimu kai kuriems suaugusiems iš įvairių šalių. Krikštas reiškia būtent tai, kad kalbame ne apie praeities įvykį, bet apie tai, kad mane pasiekia bei pagriebia kokybinis visuotinės istorijos šuolis. Krikštas skiriasi nuo bažnytinės socializacijos akto, šiek tiek senamadiško bei sudėtingo asmens priėmimo į Bažnyčią būdo. Tai taip pat daugiau negu tiesiog nuplovimas, savotiškas sielos apvalymas bei pagražinimas. Iš tikrųjų tai – mirtis ir prisikėlimas, atgimimas, perkeitimas naujam gyvenimui.

Kaip tai suprasti? Manau, jog tai, kas čia įvyksta, lengviausiai paaiškėja, pažvelgus į nedidelės dvasinės biografijos, padovanotos mums Pauliaus Laiške galatams, pabaigą. Ši autobiografija užbaigiama žodžiais, kuriuose kartu glūdi ir jos šerdis: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Gyvenu, tačiau nebe aš. Pats aš, esminė žmogaus – šio žmogaus Pauliaus – tapatybė, perkeistas. Jis dar egzistuoja ir kartu nebeegzistuoja. Jis yra perėjęs „ne“ ir nuolatos šiame „ne“ esti: aš, tačiau nebe aš. Paulius šiais žodžiais nenusako kokio nors mistinio išgyvenimo, kuris jam būtų buvęs dovanotas ir mus galiausiai tegalėtų dominti tik kaip istorinis. Ne, šiuo pasakymu išreiškiama tai, kas įvyko per Krikštą. Manasis aš iš manęs paimamas ir įdedamas į didesnį naują subjektą. Tada manasis aš čia iš naujo yra, tačiau perkeistas, perartas, atvertas perkėlimo į kitą, kuriame įgyja naują savo egzistencijos erdvę. Paulius mums tai dar kartą parodo kitu aspektu, trečiame Laiško galatams skyriuje kalbėdamas apie pažadą ir sakydamas, jog jis duotas vienaskaita – tiktai vienam: Kristui. Jis vienintelis savyje turi visą „pažadą“.

O kaip tada su mumis? Jūs visi esate tapę vienas Kristuje, atsako Paulius (plg. 3, 28). Ne viena, bet vienas, vienintelis, vienintelis naujas subjektas. Toks mūsų aš išlaisvinimas iš jo izoliacijos, toks buvimas naujame subjekte yra buvimas Dievo platybėje, buvimas jau dabar įtrauktam į gyvenimą, išžengusį iš „mirimo bei tapsmo“ sąryšio. Didysis prisikėlimo sprogimas pagriebia mus per Krikštą. Taip esame susiejami su nauju gyvenimo matmeniu, kuriame būname atsidūrę jau šio laiko negandų sūkuryje.

Gyventi be paliovos žengiant į šią atvirą erdvę reiškia būti pakrikštytam, būti krikščionimi. Šitai ir yra Velyknakčio džiaugsmas. Prisikėlimas ne praėjo, prisikėlimas pasiekė mus ir pagavo. Esame jo, tai yra prisikėlusio Viešpaties, įsitvėrę ir žinome, jog ir jis mus tvirtai laiko, kai mūsų rankos nusilpsta. Esame įsitvėrę jo rankos, ir tada esame susikibę už rankų vienas su kitu, tampame vienu subjektu, ne tik viena. Aš, tačiau nebe aš – štai Krikštu besiremiančios krikščioniškosios egzistencijos formulė, prisikėlimo laike formulė. Aš, tačiau nebe aš – taip gyvendami, perkeičiame pasaulį. Tai – formulė, kuriai svetima bet kokia smurto ideologija, ir programa, nukreipta prieš korupciją ir galios bei turto siekimą.

„Aš gyvenu ir jūs gyvensite“, – Jono evangelijoje (14, 19) sako Jėzus savo mokiniams, tai yra mums. Gyvename būties bendrystės su Jėzumi dėka, įtraukimo į tą, kuris yra pats gyvenimas, dėka. Amžiną gyvenimą, palaimingą nemirtingumą turime ne patys iš savęs ir ne savyje, bet per santykį – per būties bendrystę su tuo, kuris yra Tiesa ir Meilė ir todėl amžinas,  kuris yra Tiesa ir Meilė ir todėl amžinas, kuris yra pats Dievas. Vien sielos nesugriaunamumas negalėtų suteikti amžinam gyvenimui prasmės, negalėtų padaryti jo tikru gyvenimu. Gyvenimas kyla iš buvimo mylimam to, kuris yra Gyvenimas, iš gyvenimo su Juo ir mylėjimo su Juo. Aš, tačiau nebe aš – štai kryžiaus kelias, vien savajame aš užsidariusios egzistencijos „perkryžiavimo“ atsiveriant tikram bei tvariam džiaugsmui kelias.

Tad visi, kupini džiaugsmo, kartu su Bažnyčia galime giedoti Exsultet žodžiais: „Tedžiūgauja dangaus angelų minios... Tesilinksmina nušvitusi žemė“. Prisikėlimas yra kosminis įvykis, aprėpiantis ir sujungiantis dangų ir žemę. Ir lygiai taip pat Exsultet žodžiais galime sušukti: „Tavo Sūnus Jėzus Kristus, kuris, iš mirties viešpatijos sugrįžęs, skaidriai nušvito žmonijai ir gyvena bei viešpatauja per amžius“. Amen!

„Bažnyčios žinios“
katalikai.lt

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt