Popiežius Benediktas XVI. Žinia 44-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos (2007 m. balandžio 29 d.) proga
 
 

Pašaukimas tarnauti Bažnyčios bendrystei



Gerbiamieji broliai vyskupai,
brangūs broliai ir seserys,

Kasmetinė Maldos už pašaukimus diena yra tinkama proga išryškinti pašaukimų prasmę Bažnyčios gyvenime bei misijoje, taip pat sustiprinti mūsų maldą, kad augtų pašaukimų skaičius ir kokybė. Būsimosios Pasaulinės maldos dienos proga noriu atkreipti visos Dievo tautos dėmesį į šią labai aktualią temą: „Pašaukimas tarnauti Bažnyčios bendrystei“.

Praėjusiais metais per bendrąsias trečiadienio audiencijas pradėjęs naują katechezių ciklą, skirtą Kristų ir Bažnyčią siejančiam ryšiui, atkreipiau dėmesį, kad pirmoji krikščionių bendruomenė, jos branduolys buvo sudarytas tuomet, kai keletas Galilėjos žvejų sutiko Jėzų ir paveikti jo žvilgsnio bei balso priėmė jo neatidėliotiną kvietimą: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mk 1, 17; plg. Mt 4, 19). Dievas visuomet pasirinkdavo kai kuriuos žmones tiesiogiai bendradarbiauti su juo įgyvendinant jo išganymo planą. Senajame Testamente pradžioje Dievas pašaukė Abraomą sudaryti „didelę tautą“ (Pr 12, 2), po to Mozę, kad išlaisvintų Izraelį iš Egipto vergijos (plg. Iš 3, 10). Vėliau Dievas vėl paskirdavo žmones, ypač pranašus, saugoti ir išlaikyti gyvą sandorą su jo tauta. Naujajame Testamente žadėtasis Mesijas Jėzus asmeniškai pakvietė apaštalus būti su juo (plg. Mk 3, 14) ir dalyvauti jo misijoje. Paskutinės vakarienės metu, davęs jiems uždavinį tęsti jo mirties ir prisikėlimo atminimą, kol jis vėl šlovingai ateis laikų pabaigoje, Jėzus kreipėsi į Tėvą maldaudamas: „Aš pagarsinau tavo vardą ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“ (Jn 17, 26). Bažnyčios misija remiasi artima ir ištikima bendryste su Dievu.

Vatikano II Susirinkimo konstitucija Lumen gentium aprašo Bažnyčią kaip tautą, sujungtą „Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe“ (4), kurioje atsispindi Dievo slėpinys. Joje atsispindi trejybinė meilė, kuri Šventosios Dvasios veikimu visus narius daro „vienu kūnu ir viena Dvasia” Kristuje. Visų pirma susirinkusi į Eucharistiją ši tauta, būdama organiškai suskirstyta, vadovaujama savo ganytojų, išgyvena bendrystės su Dievu ir su broliais slėpinį. Eucharistija yra tos bažnytinės vienybės, kurios Jėzus meldė savo kančios išvakarėse, šaltinis: „Tėve, <…> tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Ši intensyvi bendrystė puoselėja didžiadvasiškų pašaukimų Bažnyčios tarnystei gausėjimą: dieviškosios meilės pripildytos tikinčiųjų širdys traukiamos visiškai atsiduoti Dievo karalystės reikalui. Siekiant puoselėti pašaukimus svarbi sielovada, dėmesinga Bažnyčios kaip bendrystės slėpiniui; kas gyvena darnioje, besidalijančioje bendra atsakomybe bei sąmoningoje bažnytinėje bendruomenėje, žinoma, lengviau išmoksta atpažinti Viešpaties šaukimą. Rūpinantis dvasiniais pašaukimais pirmiausia reikia nuolat „lavintis“ išgirsti Dievo balsą, panašiai kaip Elis, padėjęs jaunam Samueliui suprasti, ko Dievas jo prašo, ir tuoj pat tai įgyvendinti (plg. 1 Sam 3, 9). Klusniai ir ištikimai klausytis galima tik būnant artimoje bendrystėje su Dievu, o tai vyksta visų pirma meldžiantis. Atsiliepdami į aiškų Viešpaties liepimą turime prašyti pašaukimų dovanos, pirmiausia nenuilstamai ir bendrai melsdamiesi su „pjūties Viešpačiu“. Pakviečiama daugiskaita: „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 38). Šis Viešpaties pakvietimas labai tiksliai atitinka „Tėve mūsų“ stilių (plg. Mt 6, 9), tai malda, kurios jis pats mus išmokė ir kuri pagal žinomą Tertulijono posakį yra „visos Evangelijos santrauka“ (plg. De oratione, 1, 6: CCL 1, 258). Šiuo požiūriu mums teikia aiškumo ir kitas Jėzaus žodis: „Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks“ (Mt 18, 19). Taigi gerasis Ganytojas kviečia mus prašyti dangiškąjį Tėvą, prašyti susivienijus ir primygtinai, kad jis siųstų pašaukimų tarnauti Bažnyčios bendrystei.

Vatikano II Susirinkimas apibendrino praėjusių šimtmečių sielovadinę patirtį ir pabrėžė, jog svarbu būsimuosius kunigus ugdyti tikrai bažnytinei bendrystei. Apie tai skaitome dekrete Presbyterorum ordinis: „Atlikdami jiems autoritetingai pavestą Kristaus, galvos ir ganytojo, pareigų dalį, kunigai vyskupo vardu kuria Dievo šeimą kaip vienminčių brolių bendruomenę ir per Kristų veda ją Dvasioje pas Dievą Tėvą“ (6). Šie Susirinkimo žodžiai nuskamba ir posinodiniame apaštališkajame laiške Pastores dabo vobis, kur teigiama, kad kunigas „yra Bažnyčios – komunijos tarnas, nes vienybėje su vyskupu ir artimai susijęs su presbyterium kuria bažnytinės bendruomenės vienybę, kurioje drauge veikia įvairūs pašaukimai, charizmos ir tarnybos“ (16). Būtina, kad krikščioniškojoje tautoje kiekviena tarnystė ir kiekviena charizma būtų orientuota į visišką bendrystę, o vyskupo ir kunigų užduotis yra puoselėti jas darniai su kitais bažnytiniais pašaukimais ir kitomis bažnytinėmis tarnystėmis. Pavyzdžiui, pašvęstasis gyvenimas taip pat savitu būdu tarnauja šiai bendrystei, tai akcentavo mano garbingasis pirmtakas Jonas Paulius II posinodiniame apaštališkajame laiške Vita consecrata: „Neabejotinas pašvęstojo gyvenimo nuopelnas tas, kad jis veiksmingai palaikė Bažnyčioje gyvą broliškumo, kaip Trejybės išpažinimo, poreikį. Nuolat skatindamas brolišką meilę, bendro gyvenimo forma jis rodo, kad dalyvavimas trinitarinėje bendrystėje gali pakeisti žmonių tarpusavio santykius ir sukurti naują solidarumo tipą“ (41).

Kiekvienos krikščioniškosios bendruomenės centre yra Eucharistija, Bažnyčios gyvenimo šaltinis ir viršūnė. Kas atsiduoda Evangelijos tarnystei, jei gyvena Eucharistija, daro pažangą meile Dievui bei artimui ir tuo prisideda statydamas Bažnyčią kaip bendrystę. Galime sakyti, jog „eucharistinė meilė“ grindžia visos Bažnyčios pašaukimų veiklą ir suteikia jai pamatą, nes, kaip rašiau enciklikoje Deus caritas est, pašaukimai į kunigystę ir kitas Dievo tautos tarnystes bei pareigybes klesti Dievo tautoje, kur yra žmonių, kuriuose Kristus tampa regimas per savo žodį, sakramentuose, ypač Eucharistijoje. Todėl „Dievo meilę patiriame, jo buvimą čia ir dabar suvokiame ir tą buvimą atpažinti kasdieniame gyvenime mokomės Bažnyčios liturgijoje, jos maldoje, gyvoje tikinčiųjų bendruomenėje. Jis pirmas mus pamilo ir pirmas toliau myli; todėl į tai galime atsakyti meile“ (17).

Galiausiai kreipiamės į Mariją, palaikiusią pirminę bendruomenę, kurioje „visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“ (plg. Apd 1, 4), prašydami, kad Marija padėtų Bažnyčiai šiandienos pasaulyje būti Trejybės atvaizdu, iškalbingu dieviškosios meilės ženklu visiems žmonėms. Mergelė, atsiliepusi į Tėvo pašaukimą: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38), teužtaria malda, kad krikščioniškojoje tautoje netrūktų dieviškojo džiaugsmo tarnų: kad būtų kunigų, bendrystėje su savo vyskupais ištikimai skelbiančių Evangeliją ir švenčiančių sakramentus, besirūpinančių Dievo tauta ir pasirengusių skelbti Evangeliją visai žmonijai. Telaiduoja Mergelė Marija, kad ir mūsų laikais daugėtų pašvęstųjų žmonių, kurie plaukia prieš srovę gyvendami evangeliniais neturto, skaistumo ir klusnumo patarimais ir pranašiškai liudydami Kristų ir jo išlaisvinančią žinią. Mieli broliai ir seserys, Viešpaties kviečiami ypatingiems pašaukimams, norėčiau jus ypatingu būdu patikėti Mergelei Marijai, kad ji, labiau už visus žmones supratusi Jėzaus žodžius: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ (Lk 8, 21), jus išmokytų klausytis jos dieviškojo Sūnaus. Kad jos padedami savo gyvenimu galėtumėte pasakyti: „Štai ateinu vykdyti tavo, o Dieve, valios“ (plg. Žyd 10, 7). To linkėdamas pažadu kiekvieną iš jūsų prisiminti maldoje ir iš visos širdies jus laiminu.


Iš Vatikano 2007 m. vasario 10 d.

„Bažnyčios žinios“
katalikai.lt

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt