Didžioji savaitė Vatikane
 
 Krizmos Mišiose popiežius kalbėjo apie būtiną „meilės drabužį“

(KAP, KAI) Didįjį ketvirtadienį popiežius Benediktas XVI vadovavo Krizmos Mišioms Šv. Petro bazilikoje. Homilijoje jis kalbėjo apie kunigo tarnystės esmę aptardamas liturginius drabužius, kurie savo ruožtu rodo, ką reiškia „apsivilkti Kristumi“, kalbėti ir veikti in persona Christi. Pasak popiežiaus, pirmutinis savo drabužį su žmogumi susikeitė Jėzus. Jis priėmė tai, kas mūsų, kad mes galėtume priimti tai, kas jo, ir taptume panašūs į Dievą. Kristus pirmasis apsivilko mūsų drabužiais: jis priėmė skausmą, džiaugsmą, alkį, troškulį, mirties baimę ir visas kitas baimes, galiausiai pačią mirtį. Savo ruožtu per Krikštą Kristus mums „dovanojo savo drabužius, ir tai nėra kažkas išoriška“. Tai galioja visiems krikščionims.

Kunigystės šventimų metu Jėzus dar kartą pasikeičia drabužiais su šventinamuoju. Sakramentuose tampa regima tai, kas yra kunigystė bendrąja prasme. Kunigystės šventimų metu ištariami žodžiai, liudijantys pasirengimą tarnauti Kristui, išreiškiama nuostata taip pat tarnauti visiems. Benediktas XVI komentavo įvairių kunigo liturginių drabužių elementų reikšmę, atskleisdamas, ką reiškia kalbėti ir veikti in persona Christi. Pasak popiežiaus, „šventimo meno“ ars celebrandi prasmė yra ta, kad širdis būtų pas Viešpatį. Vienintelis Kristus gali duoti deramą šventinį drabužį ir padaryti kunigus tinkamus vadovauti liturgijai.

Popiežius pasidalijo ir asmeniniu prisiminimu, kai būdamas vaikas svarstė, kaip drabužiai gali būti išplauti Avinėlio kraujyje. Dabar jis žino atsakymą: Avinėlio kraujas yra nukryžiuotojo Kristaus meilė. Ši meilė padaro mūsų supurvintus drabužius spindinčius, o paniurusią dvasią šviečiančią. Pasak popiežiaus, dar būtinas „meilės Dievui ir artimui“ drabužis: žmogus be meilės yra „vidujai tamsus“. Išorinės tamsybės, apie kurias kalba Evangelija, yra tik vidinio širdies aklumo atspindys. Šventasis Tėvas savo pamokslo pabaigoje ragino kiekvieną, švenčiantį Eucharistiją, savęs paklausti, ar iš tikrųjų yra apsivilkęs tuo meilės drabužiu. Reikia prašyti Viešpaties, kad pašalintų vidinį priešiškumą, pasitenkinimą vien savimi ir aprengtų meilės drabužiu. Pasak Šventojo Tėvo, kunigo jungas yra mylėti su Kristumi: „Kuo labiau mylime jį ir su juo, tuo labiau tampame mylinčiais žmonėmis, tuo lengvesnis mums tampa regimai sunkus jo jungas.“

Didįjį ketvirtadienį popiežius sakė: naujųjų Jėzaus Velykų centras yra kryžius

Didįjį Ketvirtadienį Šv. Jono bazilikoje Laterane Benediktas XVI vadovavo Mišioms „in coena Domini“. Pamoksle Benediktas XVI susiejo žydų Velykų šventę ir Jėzaus Paskutinę vakarienę, pabrėždamas, jog naujųjų Jėzaus Velykų centras yra kryžius. Popiežius kalbėjo apie biblistų tebediskutuojamą klausimą: ar Jėzus Paskutinę vakarienę šventė kaip tradicines žydų Velykas, ar jau buvo nukryžiuotas Velykų išvakarėse. Benediktas XVI komentavo regimą „prieštaravimą“ tarp Jono evangelijos ir kitų trijų evangelijų aprašymų. Pagal Jono evangeliją Jėzus mirė ant kryžiaus būtent tuo momentu, kai šventykloje buvo aukojami Velykų avinėliai, tai reiškia, kad jis mirė Velykų išvakarėse ir todėl negalėjo pats valgyti Velykų vakarienės. Pagal sinoptines evangelijas Jėzaus Paskutinė vakarienė buvo Velykų vakarienė. Į jos tradicinę formą Jėzus įtraukė naujovę atiduodamas savo kūną ir kraują. Pasak popiežiaus, Kumrano rankraščių tyrimai leidžia daryti nors ne visuotinai priimamą, tačiau tikėtiną išvadą: Jėzus iš tikrųjų išliejo savo kraują Velykų išvakarėse avinėlių aukojimo metu. Jis veikiausiai šventė Velykas su savo mokiniais pagal Kumrano kalendorių, t. y. bent viena diena anksčiau; ir šventė be avinėlio, kaip buvo praktikuojama Kumrano bendruomenėje, nepripažinusioje Erodo šventyklos ir laukusioje naujosios šventyklos. Pasak popiežiaus, vietoje avinėlio Jėzus „dovanojo save patį, savo kūną ir savo kraują“. Pats Jėzus buvo lauktasis Avinėlis, tikrasis Jono Krikštytojo skelbtas Avinėlis. Pats Jėzus yra tikroji, gyvoji šventykla, kurioje gyvena Dievas, kurioje galima sutikti ir garbinti Dievą. Tokiu atveju Jono evangelijos pasakojimas yra istoriškai tikslus.

Didysis penktadienis Romoje

Didžiojo penktadienio liturgijai Šv. Petro bazilikoje vadovavęs popiežius Benediktas XVI, panašiai kaip pernai, pradžioje parpuolė kryžiumi prieš didįjį altorių. Per Kryžiaus pagerbimo apeigą popiežius nusiėmė raudonus liturginius drabužius ir batus, nuėjo prie medinio kryžiaus, pabučiavo jį ir valandėlę tyliai meldėsi. Homiliją per pamaldas sakė popiežiaus namų pamokslininkas kun. Raniero Cantalamessa OFM Cap.

Pamokslininkas ypač akcentavo Evangelijoje minimų moterų liudijimą ir apibendrino lūkestį apie Bažnyčioje ateinančią „moters erą“ – širdies ir užuojautos epochą. Jis priminė, kad moterys pirmosios pamatė prisikėlusį Jėzų. Komentuodamas diskusiją apie atsakomybę dėl Jėzaus mirties, pamokslininkas sakė, jog dėl Jėzaus mirties buvo atsakingi vien vyrai. Nė viena moteris, net netiesiogiai neprisidėjo prie Jėzaus pasmerkimo. Nors Kristus mirė ir už moterų nuodėmes, tačiau istoriniu požiūriu jos nėra kaltos dėl Jėzaus kraujo. Kapucinas pamokslininkas priminė, kad moterims taip pat reikalingas išganymas. Pasak pamokslininko, evangelijose perteikta apaštalų baimė, pabėgimas ir atsižadėjimas yra vienas tikriausių evangelijų patikimumo ženklų. Moterys mokinių būryje sekė Jėzų ne todėl, kad tikėjosi ypatingos vietos dangaus karalystėje, bet kad geriau už kitus suvokė Evangelijos dvasią. Pasak pamokslininko, jos vadovavosi širdies motyvais ir nenusivylė. Jis palygino evangelijoje minimas maldingas moteris su tomis šiandienos moterimis, kurios tarnauja vargšams, AIDS ligoniams, kaliniams ir visuomenės atstumtiesiems. Kapucinas pamokslininkas sakė: „Mūsų civilizacijai, kurioje vyrauja technika, reikia širdies, kad žmogus galėtų išgyventi nenužmogėdamas.“

Pasak pamokslininko, apgailėtina, kad Marija Magdalena klaidingai tapatinama su Luko evangelijoje aprašyta nusidėjėle, nušluosčiusia Jėzui kojas. Dėl to bažnytinio meno bei pamaldumo tradicijoje vaizduojama beveik tik kaip atgailautoja. Iš tikrųjų Marija Magdalena yra pirmoji prisikėlimo liudytoja, pasak šv. Tomo Akviniečio, „apaštalų apaštalė“.

Kryžiaus kelias Koliziejuje

Didįjį penktadienį popiežius Benediktas XVI vadovavo tradiciniam Kyžiaus keliui Romos Koliziejuje. Apmąstymus Kryžiaus kelio stotims pagal Luko evangeliją parengė italų biblistas mons. Gianfranco Ravasi. Šventasis Tėvas asmeniškai nešė Kryžių pirmojoje ir paskutinėje Kryžiaus kelio stotyje. Kitose Kryžiaus kelio stotyse kryžių nešė kardinolas Camillo Ruini, taip pat jaunuoliai iš Kongo, Italijos, Čilės, Korėjos, Kinijos ir Angolos.

Meditacijų tekstai priminė Jėzaus ir daugybės kitų žmonių skausmą bei apleistumą. Juose smerktas abejingumas kito vargui. Ypač iškelta moterų kančia praeityje ir dabartyje. Italų biblistas savo tekstus rengė pagal Luko evangeliją. Vietoje tradiciniame Kryžiaus kelyje apmąstomų, bet Evangelijoje neišskiriamų trijų Jėzaus parpuolimų po kryžiumi arba susitikimo su Veronika šiemetinėse meditacijose apmąstyta Judo išdavystė, Jėzaus susitikimas su Pilotu ir pokalbis su nukryžiuotu nusikaltėliu. Meditacijoje apmąstyta Judo atgailos galimybė. Piloto įvaizdžiu smerkiamas etinis reliatyvizmas ir nemoralumas.

Popiežius Benediktas XVI Kryžiaus kelio pabaigoje tarė trumpą žodį. Jis priminė, jog tikroji Kryžiaus kelio maldos prasmė yra išmokti matyti širdimi. „Būti krikščioniu reiškia įgyti „kūninę“ širdį“, – sakė Benediktas XVI, cituodamas pranašą Ezechielį. Šventasis Tėvas priminė, kad ankstyvosios Bažnyčios tėvai širdies kietumą smerkė kaip didžiausią pagoniškojo pasaulio nuodėmę. Kryžiaus kelią transliavo 67 televizijos stotys.

Velyknaktis Šv. Petro bazilikoje

Velyknakčio apeigų pradžioje Šventasis Tėvas uždegė Velykų žvakę, kuri buvo įnešta į tamsoje skendėjusią Šv. Petro baziliką. Pamoksle Šventasis Tėvas apmąstė Kristaus nužengimą į „mirties viešpatiją“ ir grįžimą į gyvųjų pasaulį. Per Velyknakčio apeigas popiežius pakrikštijo šešis suaugusiuosius ir du vaikus. Pakrikštytoms moterims iš Kinijos, Japonijos, Kubos ir Kamerūno buvo taip pat suteiktas Sutvirtinimo sakramentas ir Pirmoji komunija.

Velykų iškilmė ir palaiminimas Urbi et orbi

Velykų Mišiose Šv. Petro aikštėje dalyvavo apie 100 tūkst. tikinčiųjų. Šiemet pagal kalendorių sutapo, kad katalikai ir ortodoksai Velykas šventė tą pačią dieną. Ta proga per popiežiaus vadovaujamas iškilmes bažnytine slavų kalba buvo giedamas ortodoksų velykinis himnas.

Baigdamas savo Velykų pasveikinimą popiežius Benediktas XVI suteikė tradicinį Velykų palaiminimą Urbi et orbi. Velykinį pasveikinimą popiežius pasakė 62 kalbomis, tarp jų taip pat ir lietuviškai. Tradiciškai popiežius atskirai padėkojo olandų gėlininkams už gražų Šv. Petro aikštės papuošimą. Savo Velykų kalboje Šventasis Tėvas kalbėjo apie dramatišką situaciją Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje, ragino atsisakyti smurto ir žmonių išnaudojimo. Pasak Benedikto XVI, šiandienos žmonija laukia iš krikščionių naujo Kristaus prisikėlimo liudijimo; tikėjimui tenka patirti sunkių išbandymų dėl blogio, neteisingumo, mirties, ypač nekaltųjų, vaikų, karo, terorizmo, ligų bei bado aukų. Pasak Šventojo Tėvo, reikia skleisti tikrąjį Dievo veidą, to Dievo, kuris „Kristuje prisiėmė sužeistos žmonijos kančias“. Benediktas XVI priminė apaštalą Tomą, kuris tik palietęs Kristaus žaizdas įtikėjo. Tikėtinas yra tik toks Dievas, kuris prisiėmė žmogaus žaizdas ir skausmą. Benediktas XVI kalbėjo apie nuolatinę Artimųjų Rytų krikščionių emigraciją. Apžvelgdamas dramatišką situaciją Afrikoje, popiežius ypač paminėjo Somalį, Zimbabvę, Kongą, ir Sudaną. Jis taip pat prisiminė Azijos šalis bei krizių regionus: Afganistaną, Šri Lanką ir Rytų Timorą. Popiežius kvietė krikščionis išlaikyti viltį nepaisant besitęsiančių krizių. Anot jo, Prisikėlimas nepanaikino pasaulyje esančio blogio, tačiau malonės pertekliumi įveikė jo šaknis. Jėzaus žaizdos, kurias jis parodė mokiniams prisikėlęs, yra „jo pergalingos meilės įrodymas“.

„Bažnyčios žinios“
katalikai.lt


 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt