Dievo tarno Jono Pauliaus II mirties metinių minėjimas
 
 

(KAP, KAI) Balandžio 2 d. popiežius Benediktas XVI drauge su dešimtimis tūkstančių maldininkų minėjo antrąsias Dievo tarno Jono Pauliaus II mirties metines. Benediktas XVI savo pirmtaką apibūdino kaip „tėvą ir tikrą tikėjimo vadovą, uolų ganytoją ir drąsų vilties pranašą, nepailstantį liudytoją ir karštą Dievo meilės tarną“. Pagal tą dieną švenčiamą Didžiosios savaitės pirmadienio liturgiją Benediktas XVI savo homilijoje komentavo Jono evangelijos tekstą. Pasak jo, vaišės Betanijoje buvo įvadas į Jėzaus mirtį, paženklintas patepimu, kuriuo Marija norėjo pagerbti mokytoją ir kurį Jėzus priėmė kaip savo laidotuvių išankstinį ženklą. Pasak Benedikto XVI, šios vaišės yra drauge prisikėlimo skelbimas, nes kartu dalyvauja iš numirusių prikeltas Lozorius. Tai iškalbingas ženklas, liudijantis Kristaus galią mirties atžvilgiu. Betanijos vaišėse džiaugsmas sumišęs su skausmu: šventiškas džiugesys Jėzaus ir jo mokinių apsilankymu; džiaugimasis artėjančiomis Velykomis; drauge gilus liūdesys, kad šios Velykos gali būti paskutinės dėl nujaučiamo žydų sąmokslo, siekiant Jėzaus mirties ir grasinant nužudyti Lozorių. Marijos patepimas yra dosnios meilės pertekliaus ženklas. Būtent tai užkliūva Judui Iskarijotui. „Meilės logika susiduria su naudos logika“, – komentavo popiežius.

Pasak Benedikto XVI, Marijos patepimo gestas krikščionims labai reikšmingas. Jis leidžia mums prisiminti šviečiantį Jono Pauliaus II meilės liudijimą, negailint savęs ir be išlygų – jo meilės kvapas pripildė visus namus (plg. Jn 12, 3), tai yra visą Bažnyčią. Pasak Benedikto XVI, šia Jono Pauliaus II meile galėjo džiaugtis tiek buvę jam artimi, tiek tolimi: pagarba ir meilė, kurią daugelis tikinčiųjų ir netikinčiųjų parodė Jonui Pauliui II mirus, iškalbingai tai paliudijo. Intensyvi ir vaisinga Jono Pauliaus II tarnystė, o dar labiau jo kančia ir rami mirtis leido mūsų laikų žmonėms suprasti, jog Jėzus Kristus „iš tikrųjų buvo jam viskas“. Jo liudijimo vaisingumą lėmė kryžius, kuris Jono Pauliaus II gyvenime „nebuvo vien žodžiai“. Jono Pauliaus II pontifikatas – tai didžiadvasiško savęs atidavimo metai. To pagrindas buvo jo mistinė meilė Kristui. Jono Pauliaus II testamentas liudija, jog jis jau nuo seno ruošėsi galutiniam susitikimui su Jėzumi. Benediktas XVI sakė: „Popiežiaus tikėjimo, vilties ir meilės kvapas pripildė jo namus, pripildė Petro aikštę, pripildė Bažnyčią ir pasklido visame pasaulyje.“ Pasak Benedikto XVI, sparčiai rutuliojantis beatifikacijos procesui, Jonas Paulius II vadinamas Dievo tarnu – šis titulas labai gerai jam tinka. Šventasis Tėvas įsitikinęs, kad „mylimasis Jonas Paulius II <…> būdamas Tėvo namuose nepaliaujamai lydi Bažnyčią“.

„Bažnyčios žinios“
katalikai.lt



 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt