Pristatytas posinodinis paraginimas Sacramentum caritatis
 
 
(KAP, KAI) Kovo 13 d. Vatikano Spaudos salėje buvo pristatytas antrasis (po enciklikos Deus caritas est) popiežiaus Benedikto XVI aplinkraštis– posinodinis apaštališkasis paraginimas Sacramentum caritatis. Benediktas XVI pasirašė dokumentą per Šv. Petro Sosto šventę – vasario 22-ąją. Dokumente apibendrintos 2005 m. spalio mėnesį vykusio Vyskupų sinodo, skirto Eucharistijos temai, mintys. Posinodinį dokumentą Sacramentum caritatis pristatė Vyskupų sinodo generalinis sekretorius arkivyskupas Nikola Eterovic. Pasak jo, apibendrinantis XI Vyskupų sinodo darbą apaštališkasis paraginimas yra „kolegialaus bendradarbiavimo, redaguojant svarbų dokumentą, pavyzdys“. Arkivyskupas pabrėžė, kad Šventasis Tėvas plačiai naudojosi Sinodo medžiaga, praplėsdamas ją savo apmąstymais kunigystės, Eucharistijos ir broliškosios meilės tema. Pasak Vatikano hierarcho, dokumentą Sacramentum caritatis galima vadinti brandžiu Vyskupų sinodo vaisiumi ir Vyskupų kolegijos bendradarbiavimo su Romos vyskupu pavyzdžiu. Vyskupų sinodo generalinis sekretorius priminė, kad Benediktas XVI „paveldėjo“ savo pirmtako suplanuotą ir Eucharistijai skirtą Vyskupų sinodą, ir Eucharistijos metus. Sinode Benediktas XVI padarė du svarbius pakeitimus: sutrumpino iki trijų savaičių (buvo keturios) posėdžių laiką ir kiekvienos sesijos pabaigoje pridėjo „laisvo dalijimosi išvadomis“ valandą.

Dokumento turinį pristatė Venecijos patriarchas kardinolas Angelo Scola, XI eilinio Vyskupų sinodo visuotinio susirinkimo reliatorius. Kardinolas pabrėžė, kad tarp daugelio visais amžiais Eucharistijai taikytų pavadinimų popiežius pasirinko šv. Tomo vartotą apibūdinimą Sacramentum caritatis. Šia prasme posinodinis paraginimas tęsia Benedikto XVI encikliką Deus caritas est. „Eucharistija pristatyta kaip Dievo meilės sakramentas, liturginis veiksmas, leidžiantis mums patirti tą meilę.“

Pristatydamas apaštališkąjį paraginimą kardinolas Angelo Scola jį pavadino „svarbiu Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos įgyvendinimo dokumentu“. Atkreipęs dėmesį, kad popiežiaus Pauliaus VI pakeistos lotyniškosios Mišių apeigos reiškė „radikalų pokytį“, kardinolas paaiškino, jog popiežiaus Benedikto XVI apaštališkasis paraginimas Sacramentum caritatis jokiu būdu nereiškia suabejojimo liturgine reforma. Pasak hierarcho, popiežius Benediktas XVI dokumente pateiktais pasiūlymais siekia pusiausvyros tarp „vertikaliosios ir horizontaliosios liturgijos dimensijos“. Dokumente raginama labiau pabrėžti dieviškąjį liturgijos kaip slėpinio aspektą žmogiškojo tikinčiųjų sambūrio atžvilgiu.

Drauge kardinolas pabrėžė, kad Benedikto XVI iškeliamas šventimo menas (ars celebrandi) susijęs taip pat su socialinėmis apraiškomis: atsigręžimu į ligonius, neįgaliuosius, kalinius ir migrantus. Popiežius savo dokumente Eucharistijos sampratą taip pat sieja su ekologiniu angažavimusi. „Ryšys tarp Eucharistijos ir kūrinijos nėra bereikšmis“, – sakė kardinolas.

Kardinolas Angelo Scola pritarė tam, kad dokumente raginama atsigręžti į lotynų kalbą ir grigališkąjį giedojimą. Pasak jo, tai galėtų sumažinti įtampas, kylančias dėl kai kurių tikinčiųjų troškimo grįžti prie 1962 m. ikisusirinkiminio Mišių apeigyno.

Posinodinis paraginimas Sacramentum caritatis susideda iš trijų dalių: „Eucharistija – tikėjimo slėpinys“  „Eucharistija – šventimo slėpinys“ ir „Eucharistija – gyvenimo slėpinys“. Dokumente pateikiama įvairių Eucharistijos aspektų teologinių apmąstymų ir apie 50 praktinių liturginių sielovadinių nuorodų bei pasiūlymų. Šiame posinodiniame dokumente plačiau negu iki tol buvusiuose dokumentuose atsižvelgiama į Vyskupų sinodo svarstymus: pateikiamos 256 nuorodos į Vyskupų sinodo metu suformuluotus pasiūlymus (propositiones).


Pirmojoje dalyje Benediktas XVI aptaria Eucharistiją žvelgdamas į krikščioniškojo tikėjimo visumą. Eucharistija ugdo Bažnyčią ir jos bendrystę su Jėzumi Kristumi. Ekumeniniame dialoge bažnytinės bendruomenės „eucharistinės šaknys“ atlieka lemiamą vaidmenį. Aptardamas Eucharistijos ryšį su kunigyste Benediktas XVI pabrėžia kunigiškojo celibato kaip Kristaus sekimo ženklo reikšmę, patvirtindamas celibato privalomumą lotynų apeigų Bažnyčioje. Plačiai aptariamas Eucharistijos ir Santuokos sakramentų ryšys. Dokumente patvirtinama ligšiolinė Bažnyčios praktika neteikti sakramentų naują santuoką sudariusiems išsiskyrusiesiems, tačiau drauge raginama teikti įmanomą teisinę sielovadinę pagalbą skyrybas išgyvenusiems žmonėms, pabrėžiant, kad jie priklauso Bažnyčiai.

Antrojoje posinodinio dokumento dalyje kalbama apie Eucharistijos šventimą. Eucharistijos šventimo menas turi ugdyti šventybės suvokimą, įtraukti į švenčiamą slėpinį visą žmogų. Primygtinai įspėjama liturgijoje vengti „savivalės“. Taip pat pabrėžiama, kad pareiga dalyvauti sekmadienio Mišiose normaliomis sąlygomis reiškia tiesioginį dalyvavimą, nepakanka stebėti Mišias per televiziją ar klausytis per radiją. Tai tinka tik seniems ir ligotiems žmonėms. Popiežius pabrėžia, kad turintys protinę negalią žmonės taip pat turi teisę priimti Komuniją. Jis taip pat ragina bažnytiniuose pastatuose pašalinti architektonines kliūtis, trukdančias judėti neįgaliesiems. Šventasis Tėvas pabrėžia būtinybę gerai parengti lektorius, liturgijoje skaitančius Dievo žodį. Taip pat raginama kruopščiai pasirengti homilijoms, grindžiant jas Šventojo Rašto pažinimu. Siūloma laikytis santūrumo ramybės palinkėjimo metu. Dokumento išnašoje svarstoma galimybė perkelti ramybės palinkėjimą į kitą pamaldų vietą, nes kartais perdėti ramybės palinkėjimo gestai prieš pat komuniją „kelia sumaištį“. Popiežius ragina Dievo tautą aktyviai dalyvauti liturgijoje, tačiau primena nesumaišyti dvasininkų ir pasauliečių vaidmenų. Benediktas XVI akina vartoti lotynų kalbą švenčiant Eucharistiją tarptautinių sambūrių metu. Popiežius taip pat ragina puoselėti Švč. Sakramento adoraciją, burti bendruomeninės adoracijos grupes.

Trečioje dokumento dalyje popiežius atskleidžia Eucharistijos ir krikščioniškosios gyvensenos ryšį: krikščionys gyvena „sekmadieniškai“. Sekmadienis – „pamatinė šventė“, tai šventimo, laisva nuo darbo diena. Aptardamas Eucharistiją kaip gyvenimo slėpinį Šventasis Tėvas reiškia įsitikinimą, kad krikščioniškasis gyvenimas turi būti formuojamas Eucharistijos. Eucharistijos šventimas daro įtaką jo dalyvių gyvensenai. Šventasis Tėvas primena sekmadienio šventimo pareigą ir įspėja, kad tikėjimo gyvenimui kyla grėsmė, jei nebejuntamas troškimas dalyvauti Eucharistijos šventime. Pasak jo, sekmadienio kaip Viešpaties dienos prasmės praradimas yra „tikrosios krikščioniškosios laisvės prasmės praradimo simptomas“. Benediktas XVI primena, kad sekmadienis yra poilsio nuo darbo diena, neleidžianti žmogui tapti „darbo vergu“ ir traktuoti darbą kaip stabą. Eucharistinis dvasingumas neapsiriboja dalyvavimu Mišiose bei adoracijoje: jis apima visą gyvenimą ir „atnaujina mentalitetą“. Eucharistijos sakramentas įtraukia mus į kasdienos tikrovę ir leidžia viską daryti Dievo garbei. Eucharistijos vaisius yra moraliniai pokyčiai, kylantys iš „eucharistinio nuoseklumo“. Pasak Šventojo Tėvo, tai ypač taikytina politikams, priimantiems sprendimus dėl pamatinių vertybių, pvz., gyvybės apsaugos, santuoka pagrįstos šeimos, bendrojo gėrio puoselėjimo visomis formomis. Eucharistinė Bažnyčia yra misijinė Bažnyčia. Popiežius pabrėžia Eucharistijos socialinius padarinius. Ji reikalauja angažuotis kuriant teisingesnį ir broliškesnį pasaulį.

Apaštališkojo paraginimo pabaigoje teigiama, kad pagal Vyskupų sinodo tėvų pasiūlymą ketinama parengti kompendiumą – santrauką Eucharistijos tema. Šis kompendiumas turės palengvinti suprasti ir giliau išgyventi Eucharistijos slėpinį. Į šį kompendiumą bus įtraukti Katalikų Bažnyčios katekizmo tekstai, padedantys suvokti ir garbinti Švenčiausiąjį Sakramentą.

„Bažnyčios žinios“
katalikai.lt
 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt