Kardinolas Schönbornas apie evoliuciją ir sukūrimą
 
 

(KAP) Pasak Austrijos katalikų naujienų agentūros „Kathpress“ vasario 2 d. pranešimo, Vienos arkivyskupas kardinolas Christophas Schönbornas vėl įsiterpė į diskusiją dėl evoliucijos ir mokymo apie sukūrimą. „Vienos teologiniuose kursuose“ (Wiener Theologische Kursen) jis sakė, jog debatai šiuo klausimu tokie karšti ir aistringi todėl, jog čia galiausiai kalbama apie žmogaus egzistenciją, apie žmogaus „iš kur“ ir „kurlink“, apie gyvenimo prasmę.

Mokymas apie evoliuciją kaip mokslinė teorija, pasak kardinolo, tikėjimui nėra problema. Sunkumai kyla tik tada, kai mokslinė teorija pasitelkiama pasaulėžiūrinėms pozicijoms stiprinti. Problema galiausiai yra ne gamtamokslio ir religijos santykis, bet proto vieta.

Mokslas, pasak Schönborno, galimas tik todėl, kad žmogus yra protu apdovanota būtybė. Ypač įstabu, kad tikrovė apskritai pažįstama. „Kad galėtų būti pažįstami ir suprantami, daiktai turi turėti tvarką“, – sakė kardinolas. Ta tvarka, anot jo, neįsivaizduojamai didelė. Protui nepriimtina laikyti evoliuciją vien nekryptingu atsitiktinybių procesu. „Žinoma, nepaneigsi atrankos ir kintamumo, tačiau teigti, jog visas procesas atsitiktinis, neprotinga“, – teigė jis.

Vienos arkivyskupas įspėjo vengti dviejų fundamentalizmo formų: pasak jo, pakraipa, paraidžiui suprantanti Bibliją, ieško mokslinių įrodymų, kad Žemė sukurta prieš 6 tūkst. metų. Tai, anot kardinolo, nesąmonė. Tikėjimo nevalia ginti absurdiškais argumentais, nes taip jis išstatomas pajuokai. Kartu Schönbornas kritikavo „fundamentalistines“ sroves, iš anksto atmetančias bet kokius kritinius klausimus evoliucijos teorijai.

Kardinolas tvirtino egzistuojant tikrovę ir už gamtamokslio ribų. Čia Vienos ganytojas atkreipė dėmesį į muziką – tikrovę, kuri gamtamoksliškai irgi neapčiuopiama. Nepaisant to, tai tikrovė, o ne iliuzija. Galiausiai būtini abu artinimosi prie tikrovės būdai – tikėjimo ir gamtamokslio. Abu turi vienas kitą papildyti: „Tikėjimas į gamtamokslinius klausimus neatsakys. Jis nepanaikina gamtamokslinio darbo vargų, bet atveria platesnį horizontą.“ Tada gali nutikti, jog kai kam įsigilinus į gamtamokslinį darbą „nušvis Dievo buvimas“.

Tikėjimas ir mokslas nėra visiškai atskirti, veikiau abu susiliečia ir vienas į kitą įsismelkia, tačiau neturi būti painiojami. Schönbornas: „Tiriantis ir mąstantis, tikintis ir besistebintis yra vienas ir tas pats, tačiau tikėdamas ir tirdamas jis nedaro vieno ir to paties.“

„Bažnyčios žinios“
katalikai.lt

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt