Jono Pauliaus II sekretoriaus memuaruose atskleidžiama įdomių detalių apie buvusį popiežių
 
 

(KAP) Popiežius Jonas Paulius II niekada finansiškai nerėmęs lenkų profsąjungos „Solidarumas“. Ali Agdžos pasikėsinimas, jo manymu, slepia ne „bulgarų pėdsaką“ ar turkų mafiją, bet KGB. Pats Agdža per popiežiaus apsilankymą kalėjime prašęs ne atleidimo, bet paaiškinimo, kaip jis, profesionalus žudikas, galėjęs nepataikyti. Apie visa tai rašoma kardinolo Stanislawo Dziwiszo interviu pobūdžio memuarų knygoje, kurios keletą ištraukų neseniai išspausdino Repubblica.

Pokalbyje su italų publicistu Gian Franco Svidercoschi Dziwiszas praneša, jog planuoti trys popiežiaus susitikimai su Maskvos patriarchu Aleksijumi II, tačiau visi baigėsi nesėkme. Jis taip pat atskleidžia, jog, 1989 m. kritus geležinei uždangai, popiežių labai nustebino greitas komunizmo žlugimas. Popiežius, tiesa, tikėjęs, kad ši sistema socialiai neteisinga, ekonomiškai nenaši ir todėl pasmerkta anksčiau ar vėliau žlugti. Tačiau jis laikęs Sovietų Sąjungą geopolitiškai tokia stipria, jog buvęs nustebintas įvykių spartos.

Popiežius labai susirūpinęs stebėjo įvykius Lenkijoje, „Solidarumo“ atsiradimą bei karinės padėties paskelbimą. Turėdamas prieš akis spekuliacijas apie „šventąją sąjungą“ tarp Vašingtono ir Šventojo Sosto, buvęs popiežiaus sekretorius tvirtina, kad tam tikros informacijos popiežius gavo iš Jungtinių Valstijų, tačiau nieko daugiau. Būta kelių telefoninių pokalbių su tuometiniu JAV saugumo patarėju Zbigniewu Brzezinskiu, tačiau didžiąją dalį informacijos Vatikanas jau žinojęs iš kitų šaltinių.

Pasak Krokuvos arkivyskupo, Jonas Paulius II buvo įsitikinęs, jog už savo gyvybę per 1981 m. gegužės 13 d. pasikėsinimą jis turįs būti dėkingas Fatimos Dievo Motinai. Tačiau tokia mintis jam atėjo pamažu, sužinojus, jog pasikėsinimo data sutampa su pirmo Marijos pasirodymo 1917 m. gegužės 13 d. data. Tada, 1981 m. liepos 18 d., tuometiniam Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektui Franjo Seperiui jis liepęs į Gemelli kliniką jam pristatyti abu vokus su apreiškimais Mariją regėjusiems vaikams. Perskaitęs jis tapo tikras, kad regėjimuose minimas kulkų pakertamas „baltai apsirengęs vyskupas“ esąs jis pats ir kad jį apsaugojusi Dievo Motina: „Viena ranka šovė, kita – nukreipė kulką.“ Ilgai popiežiui nedavė ramybės per apsilankymą kalėjime Ali Agdžos užduotas klausimas: „Kodėl jūs nemiręs?“ Agdža per susitikimą išsamiai klausinėjęs apie Fatimos Dievo Motiną.

Dziwiszas taip pat pasakoja, jog popiežius, dar būdamas Krokuvos arkivyskupu, buvo nuolatos šnipinėjamas Lenkijos saugumo tarnybos, o jo rūmai buvo prikaišioti „blakių“. Svarbius dalykus kardinolas aptardavęs pasivaikščiojimų ar išvykų automobiliu metu. Valdžia 1983 m. Tatrų kalnuose surengė Jono Pauliaus II susitikimą su Lechu Walesa. Susitikimo metu popiežius, pastebėjęs saugumo tarnybos manipuliacijas, nedelsdamas kartu su Walesa išėjo iš patalpos, atsisėdo su juo ant suolo koridoriuje ir ten pasikalbėjo.

Pasak Dziwiszo, Jonas Paulius II galvojęs ir apie pasitraukimą iš tarnybos. Jis svarstęs, ar greta pareigos sulaukusiems 80 metų kardinolams pasitraukti iš tarnybos tokia pareiga neegzistuoja ir popiežiams. Jonas Paulius II dėl to konsultavęsis su savo artimiausiais patarėjais, tarp jų ir kardinolu Josephu Ratzingeriu. Nuodugniai peržiūrėjęs atsistatydinimo pareigą sulaukus 80 metų nustačiusio Pauliaus VI tekstus, jis priėjo prie nuomonės „paklusti Dievo valiai ir likti tarnyboje to, kol to norės Dievas“. Tačiau kartu, pasak ankstesniojo sekretoriaus, nustatė, kaip reikėtų elgtis, jei jis nebegalėtų vykdyti savo tarnybos. Jonas Paulius II buvo numatęs ir tokią galimybę, jei to būtų panorėjęs Dievas.

„Bažnyčios žinios“
katalikai.lt


 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt