Popiežiaus Benedikto XVI žinia Pasaulinės taikos dienos (2007 m. sausio 1 d.) proga
 
 

Popiežiaus Benedikto XVI žinia Pasaulinės taikos dienos proga
(2007 m. sausio 1 d.)

ŽMOGUS – TAIKOS ŠIRDIS

1. Naujųjų metų pradžioje norėčiau palinkėti valdantiesiems ir tautų atsakingiesiems, taip pat visiems geros valios žmonėms taikos. Pirmiausia kreipiuosi į tuos, kurie skendi skausme ir kančioje, gyvena smurto bei ginkluotų konfliktų grėsmės šešėlyje arba, sutrypti ir netekę orumo, laukia savo žmogiškojo ir visuomeninio išlaisvinimo. Kreipiuosi į vaikus, kurių nekaltumas teikia žmonijai gerumo bei vilties ir kurių skausmas akina mus visus tiesti kelią teisingumui bei taikai. Būtent turėdamas omenyje vaikus, ypač tuos, kurių ateičiai grėsmę kelia skrupulų neturinčių suaugusiųjų išnaudojimas bei nedorumas, Pasaulinės taikos dienos proga visų dėmesį norėjau sutelkti į temą: „Žmogus – taikos širdis“. Esu įsitikinęs, kad taiką skatina pagarba asmeniui ir kad statydinant taiką kuriamos autentiško „visapusiško humanizmo“ sąlygos. Taip ateinančioms kartoms rengiama giedra ateitis.

Žmogus ir taika: dovana ir užduotis

2. Šventajame Rašte sakoma: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Kadangi žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, jam būdingas asmens kilnumas; jis nėra koks nors daiktas, bet geba save pažinti, save valdyti, laisvai save dovanoti ir įeiti į bendrystę su kitais asmenimis. Kartu jis yra malone pašauktas sandorai su savo Kūrėju, kad atsilieptų jam tikėjimu ir meile, niekam kitam to už jį negalint padaryti (1). Žvelgiant iš tokios įstabios perspektyvos, suprantama tampa žmogui patikėta užduotis bręsti gebėjimu mylėti ir prisidėti prie pasaulio pažangos, atnaujinant jį teisingumo ir taikos dvasia. Įspūdingai apibendrindamas, šv. Augustinas moko: „Dievas, sukūręs mus be mūsų, nenorėjo atpirkti mūsų be mūsų“ (2). Todėl visų žmonių pareiga puoselėti dvigubo – dovanos ir užduoties – aspekto suvokimą.

3. Taika irgi yra dovana ir kartu užduotis. Jei tiesa, kad taika tarp individų ir tautų – gebėjimas gyventi vieniems šalia kitų palaikant teisingumu bei solidarumu paremtus santykius – yra niekada galioti nenustojanti pareiga, tai lygiai taip pat ir dar labiau tiesa yra tai, kad taika yra Dievo dovana. Juk taika – tai dieviškojo veikimo bruožas, pasireiškiantis tiek tvarkingos ir darnios visatos sukūrimu, tiek žmonijos, kurią reikia susigrąžinti iš nuodėmės netvarkos, atpirkimu. Tad sukūrimas ir atpirkimas leidžia suprasti mūsų egzistencijos žemėje prasmę. Mano garbingasis pirmtakas Jonas Paulius II, 1995 m. spalio 5 d. kreipdamasis į Jungtinių Tautų Organizacijos generalinę asamblėją, yra pasakęs: „Gyvename ne iracionaliame, beprasmiame pasaulyje <...> egzistuoja moralinė logika, apšviečianti žmogaus egzistenciją ir daranti dialogą tarp žmonių ir tautų galimą“ (3). Transcendentinė „gramatika“, t. y. individualaus elgesio ir žmonių abipusių santykių, paremtų teisingumu bei solidarumu, taisyklių visuma, yra įrašyta išmintingą Dievo planą atspindinčioje sąžinėje. Neseniai pats patvirtinau: „Mes tikime, kad pradžioje yra amžinasis žodis, protas, o ne neprotingumas“ (4). Tad taika yra ir užduotis, kiekvieną įpareigojanti asmeniniam, dieviškąjį planą atitinkančiam atsakui. Kriterijus, kuriuo šis atsakas turėtų vadovautis, tegali būti pagarba žmogaus širdyje jo Kūrėjo įrašytai „gramatikai“.

Žvelgiant iš tokios perspektyvos, prigimtinės teisės normos nelaikytinos tarsi prievartaujant žmogaus laisvę iš išorės primestais potvarkiais. Priešingai, jos priimtinos kaip pašaukimas ištikimai įgyvendinti žmogaus prigimtyje įrašytą visuotinį Dievo planą. Vadovaudamosi tokiomis normomis, tautos – kiekviena atitinkamoje savo kultūroje – galėtų priartėti prie didžiausiojo slėpinio – Dievo slėpinio. Todėl ir šiandien prigimtinės teisės pripažinimas bei pagarba jai tebėra dialogo tarp įvairių religijų tikinčiųjų ir tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų pagrindas. Tai – didysis susitikimo taškas ir dėl to pamatinė autentiškos taikos prielaida.

Teisė į gyvybę ir religijos laisvę

4. Iš pareigos gerbti kiekvieno žmogaus, kurio prigimtyje atsispindi Kūrėjo paveikslas, kilnumą nuosekliai išplaukia, kad žmogaus asmeniu nevalia disponuoti kaip nori. Besimėgaujantieji didesne politine, technologine ir ekonomine galia neturėtų jos naudoti kitų, mažiau pasiekusiųjų, teisėms pažeisti. Juk taika remiasi atsižvelgimu į visų teises. Tai suvokdama, Bažnyčia tampa kiekvieno žmogaus pagrindinių teisių gynėja. Ji ypač reikalauja gerbti gyvybę ir religijos laisvę. Pagarba teisei į gyvybę visais gyvenimo tarpsniais yra nepajudinamas esminės svarbos taškas: gyvybė yra dovana, kuria individas negali visiškai nevaržomai disponuoti. Panašiai teisės į religijos laisvę teigimas susieja žmogų su transcendentiniu Pradu, apsaugančiu jį nuo žmogiškos savivalės. Teisė į gyvybę ir į laisvą savo tikėjimo į Dievą reiškimą nepavaldi žmogaus valdžiai. Taika reikalauja nubrėžti aiškią skiriamąją liniją tarp to, kuo galima disponuoti ir kuo negalima: tai leistų išvengti nepriimtino kišimosi į vertybių, būdingų žmogui kaip tokiam, paveldą.

5. Kalbant apie teisę į gyvybę, privalu smerkti mūsų visuomenėje gyvybei sukeliamas kančias: greta ginkluotų konfliktų, terorizmo ir įvairių smurto formų aukų tyliai mirštama dėl bado, abortų, eksperimentų su embrionais, eutanazijos. Argi visa tai nėra kėsinimasis į taiką? Abortai ir eksperimentai su embrionais tiesiogiai priešingi pamatinei svetingumo kitam laikysenai, būtinai statydinant tvarius taikos santykius. Kitas nerimą keliantis taikos stygiaus pasaulyje simptomas – turint prieš akis laisvą savo tikėjimo reiškimą – yra sunkumai, dažnai iškylantys krikščionims bei kitų religijų sekėjams norint viešai ir laisvai išpažinti savo religinius įsitikinimus. Kalbėdamas konkrečiai apie krikščionis, su skausmu turiu konstatuoti, kad jiems ne tik kliudoma, kai kuriose valstybėse jie tiesiog persekiojami ir net pastaruoju laiku būta tragiškų žiauraus smurto atvejų. Yra režimų, visiems primetinėjančių vieną religiją, yra ir tokių, kurie, būdami religiškai neutralūs, kursto ne smurtinius persekiojimus, bet sistemingą kultūrinę religinių įsitikinimų pajuoką. Bet kuriuo atveju žmogaus pagrindinė teisė negerbiama, o tai taikiam sugyvenimui turi rimtų padarinių ir neišvengiamai skatina taikai kenksmingą mąstyseną ir kultūrą.

Prigimtinė visų žmonių lygybė

6. Nemažos dalies taikai grėsmę keliančių įtampų ištakos neabejotinai glūdi daugybėje tragiškai pasaulyje tebesančių neteisingų nelygybių. Ypač grėsmingos tarp jų yra, viena vertus, skirtingos galimybės prieiti prie tokių esminių gėrybių kaip maistas, vanduo, gyvenamasis būstas bei sveikata ir, kita vertus, nesiliaujanti nelygybė tarp vyro ir moters realizuojant pamatines žmogaus teises. Pirmutinės svarbos elementas statydinant taiką yra esminės žmonių lygybės, kylančios iš jų bendro transcendentinio kilnumo, pripažinimas. Lygybė šiuo lygmeniu yra prigimtinei „gramatikai“ priklausantis visų gėris, išplaukiantis iš Dievo kuriamojo plano, gėris, kurio negalima niekinti ar menkai vertinti nesukeliant rimtų, taikai grasinančių padarinių. Daugelį tautų, pirmiausia Afrikos žemyno, kamuojantis didžiausias vargas yra smurtinių reikalavimų versmė ir todėl baisi žaizda taikai.

7. Nestabilumo į visuomeninę tvarką taip pat įneša nepakankamas dėmesys moters padėčiai. Turiu galvoje moterų, laikomų objektais, išnaudojimą ir daugialypes pagarbos jų kilnumui stygiaus formas; turiu galvoje – kitame kontekste – kai kuriose kultūrose tebegyvuojančius antropologinius požiūrius, paskiriančius moteriai vietą, menkai teapsaugotą nuo vyro savivalės, ir todėl lemiančius, kad jos asmens kilnumas pažeidinėjamas, o jos pagrindinių teisių įgyvendinimas suvaržomas. Nevalia pasiduoti iliuzijai, jog taika bus laiduota, jei nebus įveiktos ir šios diskriminacijos formos, pažeidžiančios kiekviename žmoguje Kūrėjo įrašytą asmeninį kilnumą (5).

„Taikos ekologija“

8. Jonas Paulius II enciklikoje Centesimus annus rašo: „Žmogui Dievo duota ne tik žemė, kad jis, neišleisdamas iš akių jos pirminio tikslo, ja naudotųsi, žmogui Dievo dovanotas jis yra ir pats ir todėl privalo gerbti jam suteiktą prigimtinę bei moralinę struktūrą“ (6). Atsiliepdamas į Kūrėjo jam patikėtą užduotį, žmogus kartu su jam panašiais gali įkvėpti gyvybę taikos pasauliui. Šalia gamtos ekologijos egzistuoja vadinamoji „žmogiškoji“ ekologija, savo ruožtu reikalaujanti „socialinės“. O tai reiškia, kad žmonija, jei jai rūpi taika, vis aiškiau prieš akis turėtų turėti sąsajas tarp gamtos ekologijos, taigi pagarbos gamtai, ir žmogiškosios ekologijos. Patyrimas rodo, jog bet kuri nepagarbi laikysena aplinkos atžvilgiu daro žalą žmonių sugyvenimui, ir priešingai. Vis aiškesni darosi nesutraukomi taikos su kūrinija ir taikos tarp žmonių saitai. Ir viena, ir kita suponuoja taiką su Dievu. Kaip „Saulės giesmė“ žinoma poetinė šventojo Pranciškaus malda yra nuostabus, visada aktualus šios daugialypės taikos ekologijos pavyzdys.

9. Kokie artimi vieną ir kitą ekologiją jungiantys saitai, padeda suvokti kasdien vis didesnės aprūpinimo energija problemos. Pastaraisiais keleriais metais į pramoninę gamybą su polėkiu įsitraukė naujos tautos ir todėl išaugo energijos poreikis. Tai verčia kaip niekada anksčiau lenktyniauti stengiantis prieiti prie esamų išteklių. Kartu kai kuriose žemės dalyse tebegyvenama didelio atsilikimo sąlygomis, taigi kelias plėtrai – taip pat dėl padidėjusių energijos kainų – praktiškai užkirstas. Kas šitų tautų laukia? Kokią plėtrą ar neplėtrą joms primes energijos stygius? Kokių nelygybių ir priešiškumų rasis varžantis dėl energijos šaltinių? Ir kaip reaguos tie, kurie iš tų lenktynių bus išstumti? Tai klausimai, leidžiantys suvokti, kaip artimai pagarba gamtai susijusi su būtinybe tarp žmonių ir tautų plėtoti santykius, gerbiančius jų kilnumą bei gebančius patenkinti jų autentiškus poreikius. Aplinkos griovimas, netinkamas bei savanaudiškas elgesys jos atžvilgiu ir prievartinis žemės išteklių išgavimas gimdo pažeidimus, konfliktus ir karus būtent todėl, kad visa tai yra žmogui priešingo plėtros supratimo vaisius. Plėtra, apsiribojanti vien techniniu-ūkiniu aspektu ir iš akių išleidžianti etinį-religinį matmenį, nebūtų visapusiškas žmogaus vystymasis ir galiausiai dėl savo vienpusiškumo skatintų griaunamuosius žmogaus gebėjimus.

Iškreipti požiūriai į žmogų

10. Todėl neatidėliotina, net dabartinių sunkumų bei tarptautinių įtampų sąlygomis, įsipareigoti pašaukti į gyvenimą „taikos medžiui“ augti padėsiančią žmogiškąją ekologiją. Imantis tokio sumanymo, būtina vadovautis ideologinių ir kultūrinių prietarų arba politinių ir ekonominių interesų, kurstančių neapykantą ir smurtą, nesugadintu požiūriu į žmogų. Suprantama, kad požiūris į žmogų įvairiose kultūrose skirtingas. Tačiau atmestini antropologiniai vaizdiniai, kuriuose pačiuose glūdi priešpriešos ir smurto daigai. Lygiai taip pat nepriimtini Dievo vaizdiniai, skatinantys nepakantumą ir smurtą kitų žmonių atžvilgiu. Labai aiškiai būtina pakartoti: karas Dievo vardu niekada nepriimtinas! Jei koks nors Dievo vaizdinys yra nusikalstamų veiksmų versmė, šitai rodo, kad tas vaizdinys jau pavirtęs ideologija.

11. Tačiau taika šiandien verčia abejoti ne tik konfliktas tarp įvairių iškreiptų požiūrių į žmogų, tai yra tarp ideologijų, bet ir abejingumas tam, kas sudaro tikrąją žmogaus prigimtį. Juk daug amžininkų neigia savitos žmogiškos prigimties egzistenciją ir atkelia vartus ekstravagantiškiausiems aiškinimams to, kas sudaro žmogaus esmę. Čia irgi būtinas aiškumas: „silpnas“ požiūris į žmogų, paliekantis erdvės bet kokiam, net ekscentriškiausiam, vaizdiniui, tik regimai skatina taiką. Iš tikrųjų jis tik kliudo autentiškam dialogui ir atveria kelią autoritariniam primetinėjimui, galiausiai palikdamas žmogų beginklį ir prieinamą priespaudai ir smurtui.

Žmogaus teisės ir tarptautinės organizacijos

12. Tikra ir tvari taika suponuoja pagarbą žmogaus teisėms. Tačiau jei tos teisės remiasi netvirtu požiūriu į žmogų, tai kaip jos gali pačios nesusilpnėti? Prireikus šias teises pateisinti bei apginti, aikštėn iškyla reliatyvistinio požiūrio į žmogų nepakankamumas. Aporija šiuo atveju akivaizdi: teisės pateikiamos kaip absoliučios, tačiau jų pamatas, ant kurio jos statydinamos, tik santykinis. Argi tada reikia stebėtis, kad „nepatogaus“ vienos ar kitos teisės reikalavimo akivaizdoje kas nors stoja ją ginčyti ar nusprendžia panaikinti? Šios teisės, nesibaiminant, kad bus atšauktos, gali būti įtvirtintos tik tada, kai jos šaknijasi Dievo žmogui duotos prigimties objektyviose pretenzijose. Apskritai akivaizdu, kad žmogaus teisės jam taip pat reiškia ir pareigas. Mahatma Gandis savo nuomonę apie tai išsakė vaizdžiais žodžiais: „Teisių Gangas leidžiasi nuo pareigų Himalajų“. Tiktai aiškiai suvokus šią pamatinę prielaidą, įmanoma tinkamai ginti šiandien nuolatiniams pasikėsinimams išstatytas žmogaus teises. Be tokio aiškumo sąvoka „žmogaus teisės“ vartojama, su ja siejant labai skirtingus jų subjekto įsivaizdavimus: vieniems tai žmogaus asmuo, apdovanotas nuolatiniu kilnumu ir nuolatos, visur ir kiekvienam galiojančiomis teisėmis, kitiems – žmogus su kintamu kilnumu ir vis iš naujo – turinio, laiko trukmės ir galiojimo srities atžvilgiais – išsiderėti galimomis teisėmis.

13. Į žmogaus teisių apsaugą nuolatos apeliuoja tarptautinės organizacijos ir pirmiausia Jungtinių Tautų Organizacija. Ji savo 1948 m. Visuotine deklaracija kaip pagrindinės užduoties ėmėsi šių teisių skatinimo. Ši Deklaracija laikoma savotišku visos žmonijos prisiimtu moraliniu įsipareigojimu. Čia glūdi gili tiesa, ypač tada, kai Deklaracijoje nusakytų teisių pamatu laikomas ne tik tiesiog asamblėjos nutarimas, bet žmogaus prigimtis ir jo, kaip Dievo sukurto asmens, kilnumas. Todėl svarbu, kad tarptautinės organizacijos neišleistų iš akių prigimtinio žmogaus teisių pamato. Tai apsaugos jas nuo, deja, visada paslėpto pavojaus nuslysti į vien pozityvistinę šių teisių interpretaciją. Jei taip nutiktų, paaiškėtų, jog tarptautinės organizacijos neturi reikiamo prestižo asmens ir tautų pagrindinių teisių gynėjų vaidmeniui – užduoties, dėl kurio jos apskritai egzistuoja bei veikia, – išplėtoti.

Humanitarinė tautų teisė ir teisė valstybių viduje

14. Remiantis suvokimu, jog egzistuoja neatimamos žmogaus teisės, susijusios su bendra žmonių prigimtimi, buvo išplėtota humanitarinė tautų teisė, kurios laikytis valstybės privalo ir karo atveju. To, deja, kaip rodo ne per seniausiai kilusios konfliktinės situacijos, nekalbant apie praeitį, tinkamai nepaisyta. Tas, pavyzdžiui, nutiko per konfliktą, kurio arena prieš kelis mėnesius buvo Pietų Libanas, kai dažniausiai buvo neatsižvelgiama į pareigą apsaugoti nekaltas aukas bei joms padėti ir neįtraukti civilių gyventojų. Skausmingas Libano likimas ir nauja konfliktų kokybė, ypač nuo tada, kai teroristinė grėsmė išjudino nežinomas smurto formas, reikalauja iš tarptautinės bendrijos patvirtinti humanitarinę tautų teisę ir taikyti ją visoms šiandienėms ginkluotųjų konfliktų, įskaitant galiojančios tautų teisės nenumatytus, situacijoms. Be to, terorizmo blogis verčia giliau apmąstyti etines ribas, susijusias su šiandienių priemonių naudojimu nacionaliniam saugumui garantuoti. Mat karai vis dažniau nepaskelbiami, ypač tada, kai jie pradedami teroristinių grupių, pasiryžusių pasiekti savo tikslus bet kokiomis priemonėmis. Paskutinių kelerių metų sukrečiančių scenarijų akivaizdoje valstybės negali nesuvokti būtinybės nusistatyti aiškesnes taisykles, galinčias padėti veiksmingai priešintis dabar išgyvenamam dramatiškam dreifavimui. Karas visada yra nesėkmė tarptautinei bendrijai ir didelis nuostolis žmonijai. Jei, nepaisant visko, jis vis dėlto kyla, būtina išlaikyti bent esminius žmoniškumo principus ir pagrindines bet kurio pilietinio sugyvenimo vertybes, nustatant elgesio normas, kuriomis, kiek įmanoma, būtų apribojama žala ir siekiama palengvinti civilių gyventojų ir visų konflikto aukų kančias (7).

15. Kitas nerimą keliantis elementas yra neseniai kelių valstybių pareikštas noras apsirūpinti branduoliniais ginklais. Dėl to pasklidusi nesaugumo ir galimos atominės katastrofos baimės paženklinta atmosfera dar paaštrėjo. Tai grąžina žmones į gniuždančias vadinamojo „šaltojo karo“ epochos baimes. Jai pasibaigus, puoselėtos viltys, jog atominis pavojus galutinai pašalintas, ir žmonija galinti ilgam su palengvėjimu atsikvėpti. Koks aktualus šiuo atžvilgiu atrodo Vatikano II Susirinkimo įspėjimas: „Kiekvienas karo veiksmas, nešantis beatodairišką naikinimą ištisiems miestams arba plačioms sritims drauge su jų gyventojais, yra nusikaltimas Dievui bei pačiam žmogui ir turi būti griežtai ir nedvejojant pasmerktas“ (8). Deja, žmonijos horizonte vėl kaupiasi grėsmingi šešėliai. Kelias į taikios ateities visiems laidavimą veda ne tik per tarptautines branduolinių ginklų neplatinimo sutartis, bet ir per pastangas ryžtingai juos mažinti bei galiausiai jų galutinai atsisakyti. Tenelieka nieko neišbandyta derybomis siekiant šių tikslų! Ant kortos pastatytas visos žmonijos likimas!

Bažnyčia – žmogaus asmens transcendentiškumo saugotoja

16. Galiausiai norėčiau kreiptis į Dievo tautą primygtinai ragindamas kiekvieną krikščionį jausti pareigą būti nenuilstančiu taikos statydintoju ir drąsiu žmogaus kilnumo bei jo neatimamų teisių gynėju. Dėkodamas Viešpačiui už tai, kad jis pašaukė jį priklausyti Bažnyčiai, esančiai pasaulyje „žmogaus asmens transcendentiškumo ženklu ir saugotoja“ (9), krikščionis turi nepaliaujamai melsti jo pamatinio taikos gėrio, tokio reikšmingo kiekvieno gyvenime. Be to, jis didžiuosis galįs kilniadvasiškai atsidavęs tarnauti taikos reikalui, artindamasis ne tik prie skurdo ir vargo kamuojamų, bet ir prie šio brangaus gėrio stokojančių brolių. Jėzus mums apreiškė, kad „Dievas yra meilė“ (plg. Jn 4, 8) ir kad meilė yra didžiausias kiekvieno žmogaus pašaukimas. Kristuje galime atrasti iškiliausius motyvus tapti tvirtais žmogaus kilnumo gynėjais ir drąsiais taikos statydintojais.

17. Tad kiekvienas tikintysis tegu nenuilstamai skatina tikrąjį, pasak enciklikų Populorum progressio ir Sollicitudo rei socialis, kurių atitinkamai 40-ąsias ir 20-ąsias metines šiais metais švęsime, mokymo, visapusišką humanizmą. 2007 metų, į kuriuos, nepaisydami pavojų ir problemų, žvelgiame vilties kupinomis širdimis, pradžioje savo primygtinę maldą už visą žmoniją patikiu taikos Karalienei ir Jėzaus Kristaus, „mūsų sutaikinimo“ (plg. Ef 2, 14), Motinai. Marija teparodo mums savo sūnuje taikos kelią ir teapšviečia mūsų akis, kad mokėtume atpažinti jo veidą kiekvieno žmogaus, kuris yra taikos širdis, veide!

Vatikanas, 2006 m. gruodžio 8 d.

BENEDICTUS PP. XVI

(1) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 357.
(2) Sermo 169, 11, 13: PL 38, 923.
(3) 3.
(4) Homilija per šv. Mišias Regensburgo Islinger Feld parke (2006 m. rugsėjo 12 d.).
(5) Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams apie vyrų ir moterų bendradarbiavimą Bažnyčioje ir pasaulyje (2004 m. gegužės 31 d.), 15–16.
(6) 38.
(7) Šiuo klausimu Katalikų Bažnyčios katekizme pateikti labai griežti ir tikslūs kriterijai: plg. 2307–2317.
(8) Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 80.
(9) Ten pat, 76.

____________________________________

„Bažnyčios žinios“, 2006 gruodžio 22, Nr. 24.

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt