Popiežiaus Benedikto XVI žinia 2009 m. gavėnios proga
 
 

Brangūs broliai ir seserys!

Pradedant gavėnią, intensyvesnių dvasinių pratybų kelionę, liturgija mus kviečia imtis trijų biblinei ir krikščioniškajai tradicijai labai svarbių atgailos praktikų – maldos, išmaldos ir pasninko. Jomis pasirengiame geriau švęsti Velykas ir patirti Dievo galią, kuri, kaip girdėsime Velyknaktį, „traukia nuo kalčių, nuodėmes plauna, puolusiems grąžina nekaltumą, nuliūdusiems džiaugsmą; ji maldo neapykantą, vienija širdis, palenkia išdidumą“ (Velykinis šlovinimas). Šių metų savo žinioje gavėnios proga pirmiausia norėčiau apmąstyti pasninko vertę ir prasmę. Juk gavėnia primena keturiasdešimt mūsų Viešpaties pasninkavimo dykumoje dienų prieš jam pradedant viešąją misiją. Evangelijoje parašyta: „Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas“ (Mt 4, 1–2). Kaip Mozė prieš priimdamas Įstatymo plokštes (plg. 34, 28) ir Elijas prieš susitikdamas su Viešpačiu ant Horebo kalno (plg. 1 Kar 19, 8), taip ir Jėzus malda ir pasninku ruošėsi misijai, kurios pradžia buvo sunkios grumtynės su gundytoju.

Galime klausti, kokia vertė ir prasmė mums, krikščionims, atsisakyti to, kas savaime gera ir naudinga mūsų kūno palaikymui. Šventasis Raštas ir visa krikščioniškoji tradicija moko, kad pasninkas labai padeda vengti nuodėmės ir visa, kas į ją lenkia. Todėl išganymo istorijoje dažnai kviečiama pasninkauti. Jau pirmuosiuose Šventojo Rašto puslapiuose Viešpats nurodo žmogui neragauti uždrausto vaisiaus: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr 2, 16–17). Komentuodamas dieviškąjį priesaką, šventasis Bazilijus atkreipia dėmesį, jog „pasninkas įsteigtas Rojuje“ ir „šia prasme buvo pirmasis Adomui duotas įsakymas“. Iš to jis daro išvadą: „Tad neleista valgyti yra pasninko ir susilaikymo įstatymas“ (plg. Sermo de ieiunio: PG 31, 163, 98). Kadangi visi esame slegiami nuodėmės ir jos padarinių, pasininkas mums siūlomas kaip priemonė atnaujinti draugystę su Viešpačiu. Būtent tai prieš sugrįžimą iš tremties į pažadėtąją žemę padarė Ezdras, paragindamas susirinkusią tautą pasninkauti, taip, pasak jo, nusižeminant „prieš savo Dievą“ (8, 21). Visagalis išgirdo jų maldą ir laidavo jiems savo globą bei apsaugą. Lygiai taip pat pasielgė Ninevės gyventojai, kurie, atsiliepdami į Jonos raginimą atsiversti, kaip savo nuoširdumo ženklą paskelbė pasninką: „Rasi Dievas pasigailės ir atleis, rasi sulaikys savo degantį įniršį, ir mes nežūsime!“ (3, 9). Tada Dievas pamatė, ką jie padarė, ir jų pasigailėjo.

Naujajame Testamente Jėzus atskleidžia giliąją pasninko prasmę peikdamas fariziejus, skrupulingai besilaikančius Įstatymo priesakų, bet širdimi esančių toli nuo Dievo. Tikrasis pasninkas, anot dieviškojo Mokytojo žodžių kitoje vietoje, veikiau yra vykdyti dangiškojo Tėvo, reginčio slaptoje ir atlyginsiančio (plg. Mt 6, 18), valią. Baigiantis keturiasdešimčiai dienų dykumoje jis pats tai įrodo šėtono akivaizdoje: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). Tad tikrasis pasninkas reiškia valgyti „tikrąjį maistą“, t. y. vykdyti Tėvo valią (plg. Jn 4, 34). Adomas nepakluso Viešpaties įsakymui nevalgyti „nuo gero ir pikto pažinimo medžio“, o tikintysis pasninku nuolankiai paklūsta Dievui, nes pasitiki jo gerumu ir gailestingumu.

Pasninkas buvo įsišaknijęs jau pirmųjų krikščionių bendruomenėje (plg. Apd 13, 3; 14, 22; 27, 21; 2 Kor 6, 5). Bažnyčios tėvai irgi kalba apie pasninko jėgą: juo tramdoma nuodėmė, slopinami „senojo Adomo“ geismai, tikinčiojo širdyje atveriamas kelias į Dievą. Be to, pasninką yra praktikavę ir siūlę visų epochų šventieji. Šventasis Petras Auksažodis: „Pasninkas yra sielos malda, o pasninko gyvastis – gailestingumas. Todėl, kas meldžiasi, tas pasninkauja, o kas pasninkauja, tas būna gailestingas. Kas nori būti išklausytas, tas teišklauso prašančius. Kas neužveria savo ausies kitiems, bus išgirstas Dievo“ (Sermo 43: PL 52, 320.332).

Mūsų dienomis pasninkas, regis, yra nustojęs savo dvasinės reikšmės: materialinės gerovės siekio paženklintoje kultūroje jis telaikomas terapeutine priemone kūnui prižiūrėti. Pasninkas tikrai prisideda prie kūno gerovės, tačiau tikinčiajam tai pirmiausia yra „terapija“, padedanti išsilaisvinti iš visa, kas trukdo palenkti savo valią Dievo valiai. 1966 m. apaštališkojoje konstitucijoje Paenitemini Dievo tarnas Paulius VI laikė esant būtina laikyti pasninką kiekvieno krikščionio pašaukimu „gyventi ne sau, bet dėl to, kuris jį mylėjo bei save už jį atidavė, taip pat <…> dėl brolių ir seserų“ (plg. I sk.). Todėl gavėnia galėtų būti tinkama proga prisiminti minėtos apaštališkosios konstitucijos nuostatus ir pakelti šios senos atgailos praktikos autentišką ir amžiną vertę – praktikos, galinčios mums padėti numaldyti savo egoizmą ir atverti širdį Dievo ir artimo meilei, pirmajam ir aukščiausiajam naujojo Įstatymo įsakymui ir visos Evangelijos santraukai (plg. Mt 22, 34–40).

Be to, sąžiningas pasninko praktikavimas prisideda prie asmens didesnės kūno ir sielos vienybės, padeda vengti nuodėmės ir suartėti su Viešpačiu. Šventasis Augustinas, gerai pažinojęs savo neigiamus polinkius ir nusakęs juos kaip „sunarpliotą ir suraizgytą mazgą“ (Confessiones, II, 10. 18), traktate apie pasninko naudą rašė: „Žinoma, save marinu, kad jis manęs pasigailėtų, save baudžiu, kad jis man padėtų, kad būčiau jam patinkantis, kad jį pradžiuginčiau“ (Sermo 400, 3, 3: PL 40, 708). Kūną maitinančio materialaus maisto atsisakymas skatina vidinį nusiteikimą klausytis Kristaus ir sotintis jo išganomuoju žodžiu. Mūsų pasninkas ir malda leidžia Jam numaldyti gilų alkį, kurį jaučiame didžiausioje savo gilumoje, – Dievo alkį ir troškulį.

Sykiu pasninkas padeda mums suvokti sąlygas, kuriomis gyvena tiek daug mūsų brolių. Savo pirmajame laiške šventasis Jonas įspėja: „Jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė?“ (3, 17). Savanoriškas pasninkavimas padeda ugdytis gerojo samariečio, pasilenkiančio ir puolančio padėti kenčiančiam broliui (plg. Enciklika Deus caritas est, 15), nuostatą. Savanoriškas ko nors atsisakymas dėl pagalbos kitam konkrečiai rodo, kad sunkumų ištiktas artimas nėra svetimas. Trokšdamas, kad tokia svetingumo bei dėmesingumo broliams nuostata išliktų gyva, raginu parapijas ir visas kitas bendruomenes gavėnios metu intensyviau praktikuoti asmeninį ir bendruomeninį pasninką, daugiau dėmesio skirti įsiklausymui į Dievo žodį, maldai ir išmaldai. Krikščionių bendruomenė taip gyveno nuo pačių pradžių: rengdavo ypatingas rinkliavas (plg. 2 Kor 8–9; Rom 15, 25–27), ragindavo tikinčiuosiuos vargšams atiduoti tai, ką pavykdavo sutaupyti pasninkaujant (plg. Didascalia Ap., V, 20, 18). Šią praktiką būtina iš naujo atrasti bei skatinti ir šiandien, pirmiausia gavėnios metą.

Iš to, kas pasakyta, labai akivaizdu, kad pasninkas yra svarbi askezės forma, dvasinis ginklas kovoti su bet kuriuo netvarkingu prisirišimu prie savęs. Savanoriškas atsisakymas mėgautis valgiu ir kitokiomis materialinėmis gėrybėmis Kristaus mokiniui padeda tramdyti prigimties, kuri yra susilpninta visą žmogaus asmenybę neigiamai paveikusios gimtosios nuodėmės, troškimus. Viename sename gavėnios liturginiame himne esame raginami: „Utamur ergo parcius, / verbis, cibis et potibus, / somno, iocis er arctius / perstemus in custodia – Būkime santūresni žodžiais, valgiais, gėrimais, miegu ir žaidimais, labiau stenkimės išlikti budrūs.“

Brangūs broliai ir seserys, atidžiau pažvelgus, pasninku, pasak Dievo tarno popiežiaus Jono Pauliaus II, galiausiai norima kiekvienam padėti visiškai dovanoti save Dievui (plg. Enciklika Veritatis splendor). Todėl kiekvienoje šeimoje ir kiekvienoje krikščionių bendruomenėje gavėnios laikotarpiu tesistengiama atitolti nuo visko, kas blaško dvasią, ir intensyviau puoselėti tai, kas maitina ir Dievo bei artimo meilės moko sielą. Galvoje pirmiausia turiu uolesnes pastangas melstis, praktikuoti lectio divina, priimti Sutaikinimo sakramentą, aktyviau dalyvauti Eucharistijoje, ypač per šv. Mišias sekmadienį. Pradėkime gavėninį atgailos metą kupini būtent tokio vidinio nusiteikimo. Palaimintoji Mergelė Marija, Causa nostrae laetitiae, telydi ir tepalaiko mūsų pastangas išlaisvinti savo širdį iš vergavimo nuodėmei, idant ji vis labiau taptų „gyvuoju Dievo tabernakuliu“. To linkėdamas, patikinu, jog melsiuosi, kad visi tikintieji ir visos bažnytinės bendruomenės vaisingai keliautų per gavėnią, ir visiems nuoširdžiai teikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2008 m. gruodžio 11 d.

BENEDICTUS PP. XVI

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt