Benedikto XVI Žinia 17-osios Pasaulinės ligonių dienos proga (2009 02 11)
 
 

Mieli broliai ir seserys,

Vasario 11-ąją Pasaulinės ligonių dienos proga, per liturginį Lurdo Dievo Motinos minėjimą, vyskupijų bendruomenės buriasi apie savo vyskupus maldai, siekdamos apmąstyti ir imtis iniciatyvų atkreipti dėmesį į kentėjimo tikrovę. Šiuo metu minimi Šv. Pauliaus metai duoda mums tinkamą progą drauge su apaštalu apmąstyti, kad „kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos“ (2 Kor 1, 5). Dvasinis ryšys su Lurdu mūsų mintis kreipia į motinišką Jėzaus Motinos rūpinimąsi savo Sūnaus broliais, kurie, „pavojų ir vargų supami, tebekeliauja, iki pasieks palaimingąją tėvynę“ (Lumen gentium, 62).

Šiais metais savo dėmesį ypač kreipiame į vaikus, silpniausius ir beginklius kūrinius, o tarp jų į sergančius ir kenčiančius vaikus. Šios mažos žmogiškosios būtybės savo kūne nešioja luošinančių ligų padarinius. Kiti, nepaisant medicinos pažangos ir iškilių mokslininkų bei sveikatos apsaugos darbuotojų pagalbos, kovoja su šiandien vis dar nepagydomomis ligomis. Yra vaikų, kurių sužeistas kūnas ir siela dėl konfliktų ir karų, kiti yra beprotiškos suaugusiųjų neapykantos nekaltos aukos. Yra „gatvės vaikų“, neturinčių šeimos šilumos ir paliktų savo valiai, taip pat nepilnamečių, suniekintų nedorų žmonių, prievartavusių jų nekaltumą, sukėlusių psichinių traumų, kurios paliko žymę visam gyvenimui. Negalime užmiršti nesuskaitomos daugybės mažamečių, mirštančių iš troškulio, bado, medicinos pagalbos stokos, taip pat mažųjų tremtinių ir pabėgėlių, kurie drauge su tėvais pasitraukia iš savo krašto ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų. Visų tų vaikų nebylus skausmo šauksmas nukreiptas į mūsų kaip žmonių ir kaip tikinčiųjų sąžinę.

Krikščionių bendruomenė, negalėdama likti abejinga tokios dramatiškos situacijos akivaizdoje, jaučia stiprią pareigą įsikišti. Kaip rašiau enciklikoje Deus caritas est, „Bažnyčia yra Dievo šeima pasaulyje. Šioje šeimoje neturi būti nė vieno, kurį kamuotų skurdas“ (25, b). Todėl trokštu, kad Pasaulinė ligonių diena parapijų ir vyskupijų bendruomenėms suteiktų progą geriau įsisąmoninti, kad jos yra „Dievo šeima“, ir ragintų kaimuose, gyvenvietėse ir miestuose rodyti Viešpaties meilę, reikalaujančią, „kad Bažnyčioje kaip šeimoje nė vienas jos narys nekentėtų skurdo“ (ten pat). Meilės liudijimas sudaro kiekvienos krikščionių bendruomenės gyvenimo dalį. Apaštalų darbuose skaitome, kaip Bažnyčia nuo pat pradžių evangelinius principus paversdavo konkrečiais veiksmais. Šiandien, atsižvelgiant į pasikeitusias medicininės rūpybos sąlygas, jaučiamas dar glaudesnis įvairiose sveikatos apsaugos institucijose dirbančių sveikatos darbuotojų ir toje teritorijoje esančių bažnytinių bendruomenių bendradarbiavimo poreikis. Šiuo požiūriu visokeriopai vertinga su Apaštalų Sostu susijusi institucija – Kūdikėlio Jėzaus pediatrijos ligoninė, šiais metais mininti 140 gyvavimo metų.

Tačiau reikia pasakyti dar daugiau. Kadangi sergantis vaikas priklauso šeimai, kuri dalyvauja jo kentėjimuose, dažnai pakeldama didelius nepatogumus ir sunkumus, krikščionių bendruomenės turi taip pat padėti šeimoms, kurių sūnus ar dukra serga. Gailestingojo samariečio pavyzdžiu reikia tokių, kurie prisiartintų prie sunkią patirtį išgyvenančių žmonių ir pasiūlytų pagalbą konkrečiu solidarumu. Taip kančios priėmimas ir dalijimasis ja virsta naudinga parama sergančių vaikų šeimoms ir kuria jose ramybės ir vilties atmosferą, leidžiant pajusti platesnės brolių ir seserų Kristuje šeimos buvimą. Jėzaus užuojauta verkiančiai Najino našlei (plg. Lk 7, 12–17) ir Jajiro maldavimui (plg. Lk 8,41–56), taip pat kitos nuorodos yra naudingos tiems, kurie siekia mokytis dalyvauti daugybės šeimų patiriamuose fiziniuose ir moraliniuose kentėjimuose. Tai laiduoja nesuinteresuota ir dosni meilė, atspindinti gailestingąją meilę Dievo, kuris niekada nepalieka savo vaikų išbandymo valandą, bet nepaliaujamai teikia stebėtinos širdies ir proto galios, kad jie galėtų tinkamai sutikti gyvenimo sunkumus.

Kasdienis atsidavimas ir nepaliaujamas angažavimasis tarnaujant sergantiems vaikams iškalbingai liudija meilę žmogiškajai gyvybei, ypač silpnai, visiškai ir viskuo nuo kitų priklausomai gyvybei. Su visa jėga reikia patvirtinti besąlygišką ir aukščiausią kiekvienos žmogiškosios gyvybės orumą. Bėgant laikui nesikeičia Bažnyčios nepaliaujamai skelbiamas mokymas: žmogaus gyvenimas yra gražus, jį dera visą išgyventi taip pat tuomet, kai yra silpnas ir apgaubtas kančios slėpinio. Turime kreipti savo žvilgsnį į nukryžiuotąjį Jėzų: mirdamas ant kryžiaus jis norėjo dalyvauti visos žmonijos kančioje. Jo iš meilės kentėtoje kančioje įžvelgiame aukščiausią dalyvavimą sergančių mažutėlių ir jų tėvų kentėjimuose. Mano garbingasis pirmtakas Jonas Paulius II, kuris ypač savo gyvenimo saulėlydyje pateikė nuostabų kantraus kančios išgyvenimo pavyzdį, rašė: „Po Kryžiumi, ant kurio kabo „žmonių Išganytojas“, Kančios vyras, ant savęs prisiėmęs fizines ir moralines visų laikų žmonių kančias, susirenka visi geros valios žmonės, kad jie galėtų meilėje rasti išganingą savo kančios prasmę ir teisingus atsakymus į visus savo klausimus“ (Salvifici doloris, 31).

Noriu išreikšti savo dėkingumą ir padrąsinti besirūpinančias segančiais vaikais tarptautines ir nacionalines organizacijas, ypač neturtinguose kraštuose, kur jos didžiadvasiškai ir su atsidavimu prisideda garantuodamos vaikams tinkamą ir nuoširdžią globą. Drauge kreipiuosi į valstybių atsakinguosius, kad būtų sustiprinta teisinė apsauga ir numatytos lėšos sergančių vaikų ir jų šeimų labui. Visuomet, tuo labiau ten, kur rūpinamasi vaiko gyvybe, Bažnyčia yra pasirengusi nuoširdžiai bendradarbiauti siekdama performuoti visą žmogiškąją civilizaciją į „meilės civilizaciją“ (plg. Salvifici doloris, 31).

Galiausiai norėčiau išreikšti dvasinį artumą su jumis visais, mieli broliai ir seserys, kenčiantys dėl visokių ligų. Nuoširdžiai sveikinu tuos, kurie jums padeda: vyskupus, kunigus, pašvęstuosius asmenis, sveikatos tarnybos darbuotojus, savanorius ir visus, kurie su meile atsideda gydydami ir lengvindami ligos varginamų žmonių kančias. Ypatingi mano sveikinimai skirti jums, brangūs sergantys ir kenčiantys vaikai: popiežius apkabina jus su tėviška meile, drauge su jūsų tėvais ir artimaisiais, ir patikina, kad ypač atmena jus maldoje, ragindamas pasitikėti Nekalčiausiosios Mergelės Marijos motiniška pagalba; praėjusiu Kalėdų laikotarpiu žvelgėme, kaip ji džiugiai savo glėbyje laikė Kūdikiu tapusį Dievo Sūnų. Jums ir visiems ligoniams, šaukdamasis motiniškos Švenčiausiosios Mergelės Ligonių Sveikatos globos, nuoširdžiai suteikiu ypatingą apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2009 m. vasario 2 d.

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt