Zagrebe susitiko Europos nacionaliniai delegatai universitetinei sielovadai
 
 

Šių metų rugsėjo 21–23 dienomis Kroatijos sostinėje Zagrebe įvyko metinis nacionalinių delegatų universitetinei sielovadai susitikimas. Šis susitikimas buvo pirmas, pasikeitus CCEE (Europos Vyskupų Konferencijos Tarybos) sekretoriatui ir įvairioms komisijoms. Susitikime dalyvavo delegatai iš visų Europos valstybių. Konferenciją telegrama pasveiko popiežius Benediktas XVI, susitikime dalyvavo Zagrebo kardinolas J. Em. Josef Bozanič. Pranešimus skaitė CCEE delegatas universitetinei sielovadai vyskupas J. E. Marek Jedraszewski, CCEE antrasis sekretorius kun. dr. Ferenc Janka, Europos universitetinės sielovados komiteto vadovas iš Romos mons. Lorenzo Leuzzi, Saleziečių universiteto Romoje profesorius Enrico dal Covolo. Konferencijoje taip pat buvo pasidalinta įspūdžiais ir ateities perspektyvomis po 2007 m. birželio mėn. Romoje vykusio universiteto dėstytojų kongreso: kaip toliau gerinti akademinę sielovadą universitetuose.

Apibendrinant visų pranešėjų mintis, pasidalytus įspūdžius ir nubrėžtas ateities gaires galima teigti, kad Europos universitetų misija yra ši: 1) ieškojimas ir tyrinėjimas, 2) misija mokyti, 3) tarnystė vietinei ir tarptautinei bendruomenei. Pagrindinė šio laikmečio universitetų problema, žvelgiant Bažnyčios akimis, yra ta, kad vykdant mokymo misiją nebelieka vietos didiesiems žmogaus egzistenciniams klausimams spręsti. Gana dažnai universitetai apsiriboja tik tyrinėjimo vykdymu. Tuomi užtenka įsitikinti paanalizavus bet kurio universiteto metinį biudžetą, t.y. pinigų srauto paskirstymą. Jie dažniausiai būna panaudojami pastatams statyti, naujiems kompiuteriams įsigyti, laboratorijoms kurti ir t.t. Labai maža dalis lėšų investuojama į žmogaus ugdymą, jo kultūrinio lygmens bei humaniškumo puoselėjimą. Taigi, iškyla klausimas – ar universitetų misija yra ugdyti tik siauros specializacijos specialistą, ar suteikti jam platų ir solidų tiek profesinį, bet ypatingai bendražmogišką kultūrinį išsilavinimą. Nuo universitetų misijos vykdymo kokybės ir lygmens didžia dalimi priklauso ir bendras visuomenės kultūros lygmuo. Pavyzdžiui, - neužtenka, kad baigęs studijas asmuo viską žinos apie savo siaurą sritį (pvz. stomatologiją ar laivų inžineriją) bet jei nebus girdėjęs nieko apie Hėgelį ar Erazmą iš Roterdamo, apie Mikelandželą ar Rafaelį, tai vargu ar jį galima laikyti baigusiu aukštąjį mokslą ir išsilavinusiu absolventu.

Mokslinis pažinimas niekada nebūna neutralus, jis visada yra susietas su klausimu apie prasmę ir apie tiesą. Tiesos paieškos nebūna abstrakčios, be asmeniškos ir gana konkrečios. Bažnyčia gali padėti universitetams ugdyti žmogų pasiūlydama kartu spręsti didžiuosius egzistencinius klausimus, kurių galutinis tiesos pagrindas randamas Dievuje. Mokslinis pažinimas dažnai apsiriboja, - teologine kalba kalbant, - tik kūrinijos tyrinėjimu, užmiršdamas ir atpirkimo plotmę. Pasaulis ir žmogus yra ne tik sukurti, bet ir atpirkti. Taigi, moksliniame pažinime turėtų būti vietos ir tikėjimo tiesoms aptarti: kas yra galutinis tiriamos tikrovės pagrindas, koks yra žmogaus pašaukimas, kokia gyvenimo prasmė, kokią vertę turi etika, kur yra riba tarp gėrio ir blogio ir panašiai. Tikėjimas nebūna tik asmeninis ar privatus reikalas. Jis yra bendruomeninis dalykas. Būtina integruoti atskirų mokslų tiesas į visumą, kad studentas bei dėstytojas susidarytų pilną vaizdą apie žmogų ir pasaulį. Pavyzdžiui jeigu medikas žiūrėtų į žmogų tik kaip į „materijos rinkinį“ ir nieko neišmanytų apie dvasinį jo pasaulį, tai vargu ar galėtų baigęs studijas gydyti žmones. Taigi, Dievo, kaip viso mokslinio ieškojimo horizonto praradimas bei dvasinio pasaulio vertybių nuvertinimas veda prie paties žmogaus nužmoginimo. Yra aišku, kad žmogus gali kurti savo gyvenimą ir ateitį be Dievo, tačiau ši kūryba ankščiau ar vėliau atsigręš prieš patį žmogų.

Europos universitetuose pastebimas studentų siekis kuo greičiau įgyti diplomą, nesvarbu kokį, kad kuo greičiau būtų galima užsidirbti pinigų „čia ir dabar“, „greitai“. Tas skubėjimas gyventi veda prie vartotojiškumo vietoj kūrybiškumo, kuriam neatsispiria ir universitetai. Jeigu pastebimas koks nors laikinas poreikis vienai ar kitai specialybei, tai iš karto kuriamos studijų programos, kad pritraukti studentų. Tokiu būdų universitetai išduoda/praranda savo originaliąją misiją autentiškos tiesos apie Dievą, žmogų ir pasaulį paieškoms ir pasiduoda mokslo komercijai. Tada universitetas tampa kaip verslo institucija, siekianti kuo didesnio pelno.

Krikščionybė gali pasiūlyti universitetams ieškoti gyvenimo prasmės, nes turi ką pasakyti apie kultūrą, apie mokslą, apie gyvenimą ir mirtį. Šiandienos Europos politiniame ir socialiniame gyvenime yra pastebimos tendencijos mėginti „uždaryti“ tikėjimą į pasaulietiškos etnokultūros ar folkloro rėmus, taip bandant išbraukti pranašiškumo dimensiją iš krikščionybės esmės. Taip pat pamažu į Europą ateina islamas, kuris yra (bent iš pirmo žvilgsnio) labiau stipresnis, labiau fanatiškesnis, labiau užangažuotas. Tačiau Europos šaknys nėra islamiškos, bet krikščioniškos. Popiežius Benediktas XVI pabrėžia, kad ignoruojant šį faktą Europos ateitis tampa pažeista. Todėl Europos politikai, o tame tarpe ir universitetai, turėtų padėti Bažnyčiai, kad būtų išsaugotas visų bendras kultūrinis paveldas ir ateitis. Neužtenka pliuralistinėje (globalizuotoje) visuomenėje akcentuoti toleranciją kaip absoliučią visuomeninio gyvenimo vertybę, bet būtina aiškiai pasakyti kas yra tiesa, o kas yra melas, kas yra vertybė, o kas yra klaida, kas padeda kurti gyvenimą, o kas jį naikina. Krikščionybei absoliuti vertybė yra meilė, visų pirma meilė tiesai.

Modernusis mokslas gali pateikti didelių atradimų, bet vargu ar iš tiesų pasitarnaus žmogaus, kaip asmens, orumo puoselėjimui, jei ignoruosime dvasinę žmogaus dimensiją, nekabėsime apie būtinybę ugdyti jo sielą. Ar šiuolaikiniai Europos universitetai, neturintys ar turintys menkus krikščioniškuosius pagrindus, gali žmogų išvaduoti nuo įvairių baimių, kurias lemia spartėjantis gyvenimo tempas ir jo paties rankomis sukurtų gėrybių keliama grėsmė. Be abejo, krikščioniškosios vertybės, puoselėtos pirmųjų universitetų, gali sušvelninti nerimą dėl to, kad modernios technologijos, vis tobulėjanti technika niekada nebus svarbiau už patį žmogų. Krikščioniškasis Europos universitetų paveldas gali padėti ugdyti humanišką visuomenę. Juk universitetas yra ta institucija, kurioje gimsta intelektuali asmenybė, ugdysianti ateities kartą. Taigi, kokias vertybes puoselės jaunoji karta, tokia bus ir visuomenė. Todėl ypač svarbu, kad universitetuose šiandien būtų kuriama krikščioniškojo ugdymo terpė, palengvinanti grįžimo prie bendrųjų ir krikščioniškųjų vertybių procesą, padedanti suvokti asmens orumo svarbą visuomenei.

Susitikimo rengėjai pranešė, kad Europos universitetinės sielovados artimiausiuose planuose yra siekis 2009 metais surengti Europos studentų susitikimą. 2010 m. pasibaigia taip vadinamo „Bolonijos proceso“ įgyvendinimo laikas, šia proga bus organizuojamas Europos dėstytojų susitikimas. Iš artimesnių datų verta paminėti, kad 2008 m. kovo 1 d. bus švenčiama IV Europos universitetų dieną tema „Europos ir Amerikos vaidmuo kuriant meilės civilizaciją“.

Sekantis nacionalinių delegatų susitikimas vyks kitų metų rugsėjo mėn. Bucharešte (Rumunija).

Kun. doc. dr. Arvydas Ramonas, nacionalinis delegatas universitetinei sielovadai

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt