Katalikų Bažnyčios Lietuvoje istorijos apmatai
 











 
 

Katalikų Bažnyčia Lietuvoje po totalitarizmo

Bažnyčios struktūrų plėtra
Bažnyčia ir demokratinė valstybė
Katalikiško gyvenimo pakopos
Lietuvos gyventojai pagal tikybą (2001 m.)

1989 m. Lietuvoje įsisiūbavęs visuomenės laisvėjimo procesas, kurio dėka 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta nepriklausoma demokratinė Respublika, didžia dalimi rėmėsi šiuolaikine žmogaus teisių samprata. Religijos išpažinimo laisvės kaip vienos iš labiausiai SSSR totalitarizmo užgniaužtų asmens laisvių atstatymas tapo svarbiu antisovietinės „dainuojančios revoliucijos“ motyvu. Naujos eros Lietuvos katalikams ženklu tapo seniausios ir svarbiausios šventovės – Vilniaus arkikatedros bazilikos, kuri sovietmečiu buvo paversta muziejumi – gražinimas 1988 m. spalį. Jau 1989 m. dauguma išorinių katalikišką veiklą ribojančių užtvarų buvo sugriauta, ir prasidėjo dinamiška bažnytinių struktūrų plėtra bei vidinis religinių bendruomenių atsinaujinimas, sekant Vatikano II Susirinkimo gairėmis.

Dvasinės, intelektualinės, organizacinės ir medžiaginės Katalikų Bažnyčios Lietuvoje pastangos posovietinį dešimtmetį skleidėsi trijose plotmėse. Pirmoji – ikikarinių veiklos erdvių, formų, organizacijų atkūrimas. Antroji – sakralinių ir bendruomeninių pastatų tvarkymas bei naujų centrų išsiplėtusiuose miestuose steigimas. Trečioji – nureligėjusios, pomodernios, informacinės visuomenės poreikius atitinkančių šiuolaikiškų sielovados, evangelizacijos, katekizacijos ir šalpos iniciatyvų plėtotė. Ji tapo ypač akcentuojama trejus rengimosi Didžiajam krikščionybės jubiliejui metus.

Atgimimo dešimtmetis prasidėjo iškilmingais religinės prasmės susibūrimais, o jo pabaiga Jubiliejiniais krikščionybės metais buvo pažymėta iškilių, visą Lietuvą apėmusių katalikiškų sambūrių. Po 1990 m. pusantro karto išaugo katalikų nuošimtis, devyni iš dešimties tikinčiųjų ir aštuoni iš dešimties visų Lietuvos gyventojų laiko save katalikais. Tiesa, praktikuojančiųjų dalis skirtingose vyskupijose svyruoja nuo 8 iki 16% katalikų. Naujų seminarijų steigimas ir gausūs pašaukimai leido gerokai atjauninti dvasininkiją. Parapijų tinklas išsiplėtė nuo 634 iki 689, daugiau kaip šimtu pagausėjo veikiančių bažnyčių, įkurta ar atkurta maždaug du šimtai viešų koplyčių.

Ryškia XX a. pabaigos permaina tapo pašvęstojo gyvenimo institutų sugrįžimas iš pogrindžio į viešą bažnytinį ir visuomeninį gyvenimą. O į jį įsitraukę katalikai pasauliečiai mezga sutraukytus bendruomeninius ryšius, dominuoja karitatyvinėje, evangelizacinėje, kultūrinėje veikloje bei katalikiškoje žiniasklaidoje. Nors sparčių permainų akivaizdoje ne sykį buvo sunku geriausiu būdu sutvarkyti Bažnyčios ir valstybės santykius, abipusę gerą valią liudija tikybos pamokos valstybinėse mokyklose, nacionalizuoto bendruomenių turto grąžinimas, armijos sielovada.

Lietuvos gyventojų pasiskirstymas pagal tikybą pagal 2001 m. surašymo duomenis žr. lentelę.