           
|
|
|
į pradžią|
Šventasis Kazimieras
1458 m. spalio 3 d. karaliaus Kazimiero šeimoje gimė trečiasis kūdikis, kurį tėvai pakrikštijo Kazimiero vardu, slavų kalbose reiškiančiu didžiakalbis. Iki devynerių metų jį auklėjo rūpestinga ir pamaldi motina. 1467 m. vyriausiuoju karaliaus vaikų auklėtoju tapęs žymus istorikas kan. Jonas Dlugošas mokė tikybos, geografijos ir istorijos. Jau tada mokytojas atkreipė dėmesį į mažąjį Kazimierą, kurį vėliau pavadino retų gabumų, atminimo vertos išminties bei kilnumo jaunikaičiu. Jis pirmasis pastebėjo ir ypatingą karalaičio pamaldumą: bendros vaikų maldos metu jis būdavęs panašus į besimeldžiantį angelą, o kartais taip giliai susikaupdavęs, jog nepajusdavęs, kad liko melstis vienas. Kelkis, šventasis jaunikaiti, kartą juokais taręs kanauninkas, judindamas Kazimierą už peties. Vargu, ar suvokė garbusis istorikas, jog taria pranašiškus žodžius Visai kitoks buvo antrasis karalaičių mokytojas italas Pilypas Buonaikorsis, pramintas Kalimachu, mokęs klasikinių kalbų ir literatūros, iškalbos ir eiliavimo meno. Jeigu Jonas Dlugošas buvo reiklus ir griežtas vaikams, karštas katalikas ir popiežiaus šalininkas, žodžiu, senos geros Viduramžių kultūros žmogus, tai Kalimachas su mokiniais elgdavosi jautriai ir švelniai, buvo nusiteikęs antipopiežiškai ir laisvamaniškai, ir į karaliaus rūmus nešė humanizmo epochos dvasią. Taigi šventasis Kazimieras augo ne šiltnamio aplinkoje, bet susikertančių idėjų kovos lauke. Tai skatino mąstyti, ugdyti valią ir grūdinti charakterį, kuriame vėliau taip darbiai susipins tokios rodos prieštaringos savybės, kaip karališkas kilnumas ir krikščioniškas nuolankumas, valdovo griežtumas ir artimo meilė, aktyvus veiklumas ir gilus maldingumas. Tryliktais gyvenimo metais karalaitis tėvų valia buvo įtrauktas į politinių ir karinių įvykių sūkurį. Kai 1471 m. Čekijos karaliumi tapo jo vyriausias brolis Vladislovas, Kazimierą buvo nutarta įsodinti į Vengrijos sostą, kurį jis turėjo teisę paveldėti pagal motiną. Ten tuo metu viešpatavo buvęs regentas Motiejus Korvinas išmintingas politikas ir gabus karvedys. Vengrų tauta jį gerbė kaip teisingą ir rūpestingą valdovą, Romos popiežius palaikė kaip narsų Europos gynėją nuo turkų, nugalėjusių Bizantijos imperiją ir kėlusių grėsmę krikščioniškoms vakarų valstybėms. Jaunasis Kazimieras buvo pastatytas paskubom samdytos kariuomenės priekin ir leidosi į pirmą ir paskutinį savo gyvenime karo žygį. Neparuoštas, neapgalvotas ir avantiūriškas žygis baigėsi nesėkme, ir po pusantro mėnesio karalaitis jau Krokuvoje, šalia tėvo. Šitaip Dievo Apvaizda tarsi rodyte parodė, jog karalaičio laukia ne žemiškas sostas Kai 1475 m. Kazimieras Liubline toliau tęsia taip nelemtai nutrauktus mokslus, auklėjamas Jono Dlugošo ir Kalimacho. Uolumu, gabumais, maldingumu jis pelnė ir antrojo mokytojo simpatijas. Kalimachas vėliau jį pavadins dieviškuoju jaunuoliu, kuris turėjo arba negimti, arba likti amžinas. Norėdamas padaryti Kazimierą savo įpėdiniu, tėvas įtraukia jį į valstybės valdymo reikalus. Kazimieras kartais drauge su jaunesniuoju broliu Jonu Albrechtu dalyvauja visose svarbesnėse tėvo kelionėse į užsienio pasiuntinių priėmimą Vilniuje, į lenkų seimą Piotrkove ir lietuvių Brastoje. Pastarajame bajorai prašo karaliaus vieną iš sūnų paskirti Lietuvai valdyti, tačiau šis atrėžia jos niekam neatiduosiąs. Jonas Albrechtas paslapčiom nubraukia nusivylimo ašarą, o Kazimieras lieka abejingas: jį vis mažiau betraukia šio pasaulio karalystė Karalienė Elzbieta vienodai rūpestingai ir dievobaimingai auklėjo visus savo sūnus. Tačiau kokie jie nepanašūs, kokie skirtingi jų gyvenimo keliai! Vyriausias sūnus Vladislovas, Čekijos, vėliau ir Vengrijos karalius, rems katalikų priešininkus čekų husitus, galop susipyks su tėvu, ir šis mirdamas atims iš jo vyriausiojo paveldėtojo teises, bet Vladislovas ne iškart atsisakys pretenzijų į lenkų sostą. Jauniausias sūnus Fridrichas motinos numylėtinis, iš mažens numatytas dvasininko luomui, taps netgi kardinolu ir Gnezdo arkivyskupu, nors, anot Bažnyčios istorikų, visiškai neturės tam pašaukimo, o dėl savo doros susilauks pagrįstų priekaištų. Jonas Albrechtas bene panašiausias į šventąjį Kazimierą ne tik išore, bet ir būdo ypatybėmis, tačiau broliui mirus matyt neberas moralinės atramos ir po tėvo mirties tapęs Lenkijos karaliumi, nesaikingai ir nesantūriai gyvendamas, suardys sveikatą ir mirs, valdęs karalystę vos devynerius metus. Nepradžiugins motinos širdies Aleksandras, pirma tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o paskui ir Lenkijos karaliumi: nepastovus, mėgstąs pokylius ir prabangą švaistūnas, nepaisydamas motinos maldavimų, ves Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano II dukterį Eleną, kuri, vyrui abejingai stebint, skatins ir rems stačiatikybės plitimą Lenkijoje ir Lietuvoje. Nepasižymės dora ir Žygimantas, pramintas Senuoju: gyvendamas Dievo nepalaimintame ryšyje su Kotryna Telnyčiete, susilauks trijų nesantuokinių vaikų, o dvariškių raginamas vesti, paskubom ištekins ją už rūmų pareigūno. Ir štai visiška priešingybė savo broliams karalaitis Kazimieras. Jaunuolis, kurio šūkis: Verčiau mirti, negu susitepti!; karalaitis, kuris sako: Nieko nėra garbingesnio pasaulio valdovams, kaip tarnauti Kristui vargdienių ir bedalių asmenyje; žmogus, kuris gyvena pagal taisyklę: Po Dievo labiausiai reikia mylėti tiesą ir teisingumą; krikščionis, kuris be ašarų negali paimti kryžiaus į rankas ir netgi pažvelgti į jį Ir pirmiausi jis uolus Marijos garbintojas, gyvenęs su numylėta giesme Omni die dic Mariae ( Meilės himną tau, Marija ) lūpose ir širdyje. 1479 m. Kalėdoms atvykęs į Vilnių, apie pusantrų metų karalaitis padeda tėvui tvarkyti valstybės reikalus, klusniai vykdydamas visus jo pavedimus. Karalius vis dar tikisi palikti jį savo įpėdiniu ir netgi apvesdinti su imperatoriaus Fridricho dukterimi. Tčiau sūnus eina Apvaizdos nurodytu keliu. Gilėja jo susikaupimas, artėja galutinė dvasinė branda, jo asmuo tiesiog spinduliuoja. Žmonės tai mato ir jaučia, jie jau dabar jį vadina Lietuvos Angelu. Tačiau šis nežemiškas jaunuolis su visai žemiška misija, tėvo siunčiamas, vyksta į Radomą. Nuo 1481 m. pavasario dvejus metus ten pavaduoja karalių, tvarko iždą, išpirkinėja tėvo skolas ir įveda rūmuose tvarką, drausmindamas pareigūnus. Jis laikos griežtos dienotvarkės: ryte šv. Mišios, dieną darbas, vakare ligonių lankymas, vargšų šelpimas. Tuo metu jam tenka paskutinis išmėginimas: gležną kūną puola džiova. Sunerimusių tėvų parkviestas Lietuvos sostinėn, Kazimieras neketina ligai pasiduoti ir netgi išprašo tėvo, kad jam pavestų pakanclerio pareigas, kurias nuo 1483 m. gegužės pabaigos sąžiningai vykdo iki paskutinių dienų. Artimieji, susirūpinę jo sveikata, pagal to meto gydytojų patarimus, ragina Kazimierą gintis nuo džiovos nusižengiant skaistybei. Pasipiktinęs karalaitis atkerta nė neketinąs ieškoti kitokios sveikatos kaip Kristus, o pas Jį greit nueisiąs ir su dabartine sveikata. Manoma, jog būtent po šitokių pasiūlymų Kazimieras davęs amžinosios skaistybės įžadą. Gilėja jo maldingumas, auga maldos poreikis. Ne kartą tarnai jį randa naktį besimeldžiantį prie uždarytų Vilniaus Katedros durų
Su didžiausiomis iškilmėmis jo garbingieji palaikai nulydimi į Vilnių ir palaidojami Katedroje. 1602 m. lapkričio 7 d. popiežiaus Klemenso VIII bule paskelbtas šventuoju, daugiau kaip penkis šimtmečius dangiškasis Globėjas lydi Lietuvą istorijos išmėginimuose. Jo veidas žvelgia į mus iš paveikslų ir freskų, nuo pakelės kryžių ir koplytėlių, jo vardas skelbia brolijų, draugijų, mokyklų pavadinimuose, žmonių pavardėse ir krikštavardžiuose, vietovių pavadinimuose. Parengta pagal P. Kimbrio straipsnį Lietuvos angelas (Katalikų pasaulis, 1989, Nr. 3) |
||
į viršų