| Pivašiūnai 
			 Pivašiūnų šventovės svetainė 
  Jono Pauliaus II piligrimų kelio svetainė apie Pivašiūnų šventovę 
  Kaišiadorių 
              vyskupijos puslapiai apie Pivašiūnų šventovę 
  Religinė 
              reikšmė
 Švč. Mergelė Marija Nuliūdusiųjų Paguoda traukia maldininkus į 
              Pivašiūnus, kur jie patiria dvasinių ir fizinių malonių. Nuo senų 
              laikų čia garbinamas stebuklingas paveikslas centriniame bažnyčios 
              altoriuje, skleidžiantis meilę ir ramybę bei guodžiantis tikinčiųjų 
              širdis. 
             Vieta 
             Pivašiūnai  nedidelis Dzūkijos bažnytkaimis, įsikūręs kalvotoje 
              vietovėje prie Ilgio ežero ir didžiulio Pivašiūnų-Gineitiškių miško 
              masyvo, 25 km į šiaurės rytus nuo Alytaus. 
             Istorija 
             Istoriškai Pivašiūnai žinomi nuo XVII a. Pirmoji bažnyčia buvo 
              statyta 1648 m., antroji  1766 m. Trečiąją bažnyčią 1825 metais 
              pastatė broliai benediktinai. Benediktino C. Sarako rūpesčiu naujoji 
              bažnyčia, stačiakampė, su kolonomis, klasikiniu portiku, iškilo 
              ant kalnelio. Senųjų bažnyčių vietoje dabar stovi nedidelė koplytėlė. 
             Istorijos šaltiniai liudija, kad pirmosios dvi bažnyčios sudegė, 
              išliko tik stebuklingas Dievo Motinos Marijos paveikslas ir bažnyčios 
              fundatoriaus Jono Klodzkio portretas. Nėra žinomi paveikslo sukūrimo 
              metai, autorius ir kilimo vieta. Nežinomi ir jo istoriniai keliai 
              į Pivašiūnus. 
             XX a. pradžioje Pivašiūnų bažnyčioje visos nelotyniškos pamaldos 
              vyko lenkų kalba, nors klebonai būdavo lietuviai. Situacija ėmė 
              keistis 1911 m., kai klebonu buvo paskirtas kun. Alfonsas Petrulis, 
              pradėjęs ugdyti tautinę ir religinę parapijiečių savimonę. 
             Abu pasauliniai karai aplenkė Pivašiūnus, tik okupacijos metais 
              daug žmonių buvo nužudyta ir deportuota. Atsidėkodami Švč. Mergelei 
              Marijai už globą pivašiūniškiai restauravo stebuklingąjį paveikslą. 
              Tuo ypač rūpinosi arkivyskupas T. Matulionis. 
             Pivašiūnų Dievo Motinos Marijos paveikslas 
             Paveikslo Madona  tipiška Palestinos jaunutė motina, spinduliuojanti 
              gerumą, atlaidumą. Dešine ranka ji globia Kūdikėlį Jėzų, kaire laiko 
              skeptrą. Kūdikėlis Jėzus dešine rankute laimina. Marijos ir Kūdikėlio 
              drabužiai iš paauksuotos kalinėtos skardos. Ant galvų  karūnos, 
              apjuostos spinduliuojančiomis aureolėmis. Aplink jas  dvylikos 
              žvaigždžių vainikai. Pivašiūnų Dievo Motinos Marijos paveikslas nuo seno garsėja savo 
              stebuklinga galia. Tai liudija senieji votai  (dovanos), pakabinti 
              prie paveikslo atsidėkojant už čia patirtas malones. Senieji bažnyčių 
              Elenchai ir naujieji pasakojimai liudija apie stebuklingą paveikslo 
              gydomąją galią. Gyvas maldininkų įsitikinimas ir pasitikėjimas, 
              kad Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslas yra nepaprastas, stebuklingas, 
              šventas ir maloningas, kelia tikinčiųjų dvasią. 1988 m. rugpjūčio 14 d. kardinolas V. Sladkevičius paveikslą vainikavo 
              popiežiaus Jono Pauliaus II dovanota karūna ir suteikė Nuliūdusiųjų 
              Paguodos titulą. Nuo to laiko kiekvieno mėnesio 15 dieną maldininkai 
              iš visos Lietuvos susirenka pagarbinti Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos 
              Nuliūdusiųjų Paguodos ir paprašyti dangiškos globos bei užtarimo. Atlaidai   Nuo 
              seno garsūs Pivašiūnų Žolinės atlaidai. Prieš I Pasaulinį karą maldininkai 
              į Pivašiūnus eidavo procesijomis, nešini bažnytinėmis vėliavomis 
              ir altorėliais. Jie keliaudavo keletą dienų, nakčiai apsistodami 
              pas ūkininkus. Pivašiūnuose jie taip pat apsigyvendavo pas vietinius 
              žmones ar nakvodavo tiesiog po atviru dangumi. Čia visuomet susirinkdavo 
              daug ligonių, luošų ir vargšų. Jie gerdavo vandenį iš vietos mineralinių 
              šaltinių ir daugelis dažnai pasijusdavo geriau, ypač kenčiantys 
              nuo alergijų, akių infekcijų ar nervinių ligų. Pasakojama daug legendų 
              apie stebuklingus išgijimus. Tradicijos gyvos ir dabar. Per atlaidų šventės aštuntadienį (oktavą) 
              šią vietą su maldomis ir giesmėmis aplanko žmonės iš visos Lietuvos 
              bei užsienio šalių. Tikintieji aplink altorių eina keliais, pagerbia 
              bažnyčią dovanomis.   |