| Palaimintasis Jurgis Matulaitis  Vilkaviškio 
              vyskupijos puslapiai apie arkivyskupą Jurgį Matulaitį 
  Marijampolės mažoji bazilika ir pal. J. Matulaičio kapas 
  Arkivyskupas 
              Jurgis Matulaitis, MIC (1871-1927, lenkiška vardo forma Jerzy Matulewicz) 
               pirmasis Naujųjų laikų lietuvių palaimintasis. Jo vienuoliškas 
              bei ganytojinis šventumas skleidėsi tautinės neapykantos ir ankstyvųjų 
              bolševizmo iššūkių įkaitintoje aplinkoje. Gimęs ūkininko šeimoje, 
              dešimties metų likęs našlaitis, Matulaitis giminaičių rūpesčio dėka 
              mokėsi Lenkijoje, Kelcų bei Varšuvos kunigų seminarijose, baigė 
              Sankt-Peterburgo Katalikų dvasinę akademiją. 1898 m. įšventintas 
              kunigu, jis netrukus pagarsėjo kaip vienas gabiausių ir aktyviausių 
              Lietuvos bei Lenkijos dvasininkų. Sekdamas Leono XIII enciklika 
              Rerum novarum, Matulaitis pradėjo šiuose kraš-tuose skleisti Katalikų 
              Bažnyčios socialinį mokymą. 1905-1909 m. jis įsteigė krikščionių 
              darbininkų są-jungą, įtakojo krikščionių demokratų partijų kūrimąsi, 
              Varšuvoje bei Vilniuje organizavo socialinius kursus dvasininkams 
              ir inteligentams, tapo pirmuoju Dvasinės akademijos sociologijos 
              profesoriumi.
 1909 m. Matulaitis pasiryžo atkurti bei reformuoti dėl carinio 
              persekiojimo nunykusią Kunigų Marijonų kongregaciją, 1911-1927 buvo 
              jos generolas. Jis gelbėjo ir moterų vienuolijoms, formavo Naujųjų 
              laikų sąlygas atitinkantį vienuoliško gyvenimo modelį, kurio svarbiausi 
              bruožai  aktyvi dvasinė bei socialinė veikla, lietuvių, lenkų, 
              gudų bendro darbo pavyzdys nacionalizmo supriešintiems katalikams. 1918 m. konsekruotas vyskupu, Matulaitis valdė Vilniaus vyskupiją 
              septynerius metus esant karo padėčiai ir nuolat besikeičiant valdžioms. 
              Konfrontuojančių lietuvių, lenkų, gudų kaltintas lojalumo jų politiniams 
              siekiams stoka, Matulaitis pirmiausia siekė būti ganytojas visų 
              tautų žmonėms. Jis dėjo reikšmingų pastangų įveikti tautinę ir socialinę 
              neapykantą, kunigų politikavimą, įprotį Bažnyčios autoritetu dangstyti 
              grupinius interesus. Dėl stiprėjančio lenkų nacionalistų spaudimo 
              1925 m. priverstas atsistatydinti iš ordinaro pareigų, paskirtas 
              tituliniu Adulio arkivyskupu  apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai. 
              Apaštalų Sosto ir Lietuvos konkordato bei Lietuvos bažnytinės provincijos 
              projektai buvo parengti ir 1926 m. įteisinti Matulaičio pastangomis. Po staigios arkivyskupo mirties paskelbti įspūdingi jo dienoraščiai, 
              žinomi Užrašų pavadinimu. Matulaitis beatifikuotas 1987 m., švenčiant 
              Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį. Jo palaikai ilsisi Marijampolės 
              prokatedros koplyčioje. Čia liepos pradžioje rengiamas atlaidų aštuondienis, 
              o visa Bažnyčia palaimintąjį mini liepos 12 d. Palaimintojo Jurgio Matulaičio Užrašai"   Gausiame 
              rašytiniame pal. Jurgio Matulaičio palikime ypatingą vietą užima 
              jo dienoraščiai, plačiau žinomi Užrašų" pavadinimu. Juos sudaro 
              vadinamasis dvasinis dienoraštis Reflections, Illuminations, Inspirations 
              and Resolutions", dvi reliacijos apie lankymąsi Romoje ir du pluoštai 
              pastabų apie įvykius bei sprendimus vyskupavimo Vilniuje metu. Tai 
              neįkainojamas dvasingumo, Bažnyčios, politinės ir kultūros istorijos 
              dokumentas, dominantis ne tik Lietuvos, bet taip pat Gudijos bei 
              Lenkijos tyrinėtojus. Jis byloja slaptingas dvasios atsivėrimo Dievui 
              patirtis, autoriaus stebėtiną socialinį bei istorinį įžvalgumą, 
              ypatingą jo atsidavimą Bažnyčiai. Išversti į penkias kalbas, Užrašai 
              jau šešis dešimtmečius yra svarbus dvasinės saviugdos šaltinis Marijonų 
              vienuolijai ir daugeliui pasauliečių katalikų, o dažnas jų posakis 
              tapo chrestomatiniu.
 Jaučiu gerai, kad tik tada žmogus tikrą Dievo sūnų liuosybę 
              įgyji, kada išsinėręs iš savymeilės kailio apsisiauti Kristaus dvasios 
              ir malonės rūbu, kada savęs ir šio pasaulio, ir piktos dvasios tikrai 
              išsižadėjęs, pradedi įeiti, įsigilinti į Viešpatį Dievą, kada savo 
              sugedusį kūną ir šio pasaulio ankštutėlę gūžtelę dvasia apleidęs, 
              apsigyveni Aukščiausiojo būstuose: kaip tada pasidaro protas aiškus, 
              laisva dvasia, širdis plati ir atvira. Tada tik iš tikrųjų pradedi 
              jausti, kad visi žmonės broliai, o žmonija  tai tik viena šeimyna; 
              ir pradedi savo karšta širdimi visus apglobti, visus prie savo širdies 
              imi maloniai glausti. Įmanytum visą kraują po šlakelį atiduoti, 
               kad tik tuos savo brolius, tą Dievo šeimynėlę prie Dievo atvedus, 
              prie Bažnyčios, kad su Kristumi juos suvienijus. Kada Dievo meilė 
              į mūsų širdį įžengusi ją praplečia, tada joje taip erdva pasidaro, 
              kad visi žmonės, be jokių skirtumų ar tai luomų, ar tautos į ją 
              sutelpa. Iš dvasinio dienoraščio, 1910 XI 17 |  |  |