Naujasis „Artumos“ numeris kviečia skaitytojus drauge svarstyti autoriteto temą.

Bet ar autoritetai tebėra svarbūs šiandienos gyvenime? Juk jame netruktume atpažinti tai, ką šįkart skiltyje „Rugsėjo kalendorius“ rašo kun. A. Kazlauskas: autoritetų nepaveldime kaip ankstesnės kartos, juos renkamės patys arba... gyvename be jų, būdami autoritetais ir tiesa patys sau – net ir Dievas, ir sąžinė mūsų laikais neatrodo labai autoritetingi. Kita vertus, ir pačią autoriteto sąvoką bei vartoseną kartais visai išleidžiame iš akių – nesipiktiname, kai autoritetais viešai pavadinami ir besirenkantys visuomenės gyvenimo užribius.

Taigi ar tikrai nebesame reikalingi autoritetų?

Kaip aiškėja iš įprastai kiekvienam žurnalo numeriui kalbinamų vaikų, net ir jie puikiai supranta autoriteto reikšmę („Aš būsiu toks, kaip mano tėtis“). Tad žurnale apie tai kalbama ne teoriškai samprotaujant, bet ieškant gyvų liudijimų, pasidalytos darbo ar tarnystės praktikos, į aikštę iškeliančios gerą, kilnų, sektiną ir sunkumuose palaikantį pavyzdį – šeimos ir tėvų („ar gali būti vaikams didesnė dovana“), autoritetingo dėstytojo („mokydamas, jog kiekviena gyvybė yra gėris, ne tik kalbėjo, bet ir gyveno tuo“), auklėtojo (nebijančio pačiam pabūti vaiku – „kad pajusčiau, suprasčiau, gebėčiau priimti ir mylėti“), jau nekalbant apie didžiuosius mūsų tautos autoritetus – šįsyk „Artumoje“ pristatomi veiklieji broliai Vileišiai, dirbę „tautai, šeimai ir valstybei“.

Ir žinoma, žurnale iškeliamas didžiausias krikščionio autoritetas – Dievas. Ateitininkų federacijos šimtmečiui skirtame straipsnyje skaitytojai turės progos įsitikinti, su kokia atnaujinančia jėga Kristų savo autoritetu pasirinkusieji kuria savo pačių ir tautos gyvenimą. Ir priešingai – žurnale, gilindamiesi į Šventojo Rašto tekstus, matysime, kaip jį susigriauna atmetusieji Dievo autoritetą. Naujajame numeryje aptariamas ir Bažnyčios autoriteto klausimas – kieno galia ji mums vadovauja ir moko. Čia pat galėsime pasigėrėti ir Šventojo Tėvo pavyzdžiu – kūrybingomis atostogomis, leidžiančiomis laukti naujos popiežiaus knygos.

Labiausiai šeimai siekianti tarnauti „Artuma“ pakvies tėvus daugiau galvoti ir apie savo autoritetą – ar manome jį esant išankstinį ir vaikui belieka jam tik paklusti? Ar nesiekiame dominuoti griebdamiesi netikrų būdų kurti savo autoritetą vaikų akyse? Žurnale nelieka nuošalyje mokytojo autoriteto svarba – toks gali būti ir mažakalbis medžio drožėjas, ir griežtoji vienuolė mokytoja, pasakiusi gyvenime nepamirštamą sakinį: „Tavo pastangos bus sėkmingos.“ Kita vertus, įsimąstyti kviečia ir mintis, jog nei vieno žmogaus gyvenimas negali būti kieno nors gyvenimo pakartojimas.

„Artumoje“ pabrėžiamas šeimos pirmumas „ne tik gyvybę, bet ir asmenybę kildinti“ – juk tėvų meilė ir gimdo, ir brandina.

Tikriausiai daugelio katalikų tėvų lūkestį patenkins gera žinia, kurią skelbia ir komentuoja rugsėjo „Artuma“ – nuo šių mokslo metų pradedamos įgyvendinti „Katalikiškosios lytiškumo ugdymo gairės“.

Galbūt ir jos, ir rugsėjo „Artuma“ bei jos skaitytojai prisidės prie to, kad Tiesa ir Meile grįstų autoritetų būtų daugiau mūsų gyvenime.

Dalė Gudžinskienė