Gruodžio „Artuma“: Ar galėtume tikėjimo džiaugsmo neskelbti kitiems?
 
 

Paskutinis 2013 metų numeris išeina tuomet, kai laikas taip ir taikosi pastverti už skverno, įsukdamas į prieššventinį dovanų, ruošos ar kitokį skubėjimą. Ačiū Dievui, kad, pasak gruodžio „Artumos“ kalendoriaus, tikintiems prieš akis visada naujas laikas. Ką nuveiksime šiame laike po Tikėjimo metų, kaip pasidalysime tikėjimo dovana ir kaip „prisidėsime prie Bažnyčios kovos už žmogiškumą ir ateitį“?..

Ar vertėjo prieškalėdinį žurnalo numerį skirti misijoms ir evangelizacijai, kai visai netrukus Prakartėlės Kūdikis savo ramybe pats „evangelizuos“, prie savęs sutrauks minias ne tik uoliųjų, bet ir „proginių“ katalikų? Tačiau visus Tikėjimo metus bandę apmąstyti: „tai ką gi mes tikime?“ ir naujai patyrę, paragavę bent lašelį to seno ir nuolat jauno krikščioniško tikėjimo vyno, vis dėlto nutarėme, jog turim blaiviai įsisąmoninti, kaip perduoti tą džiaugsmo skonį ir kitiems?!

Kad Bažnyčia visada labai rimtai žvelgė į ypatingą savo uždavinį – siųsti „Evangelijos šauklius skelbti gerosios naujienos“ – byloja žurnale pristatomas Vatikano II Susirinkimo dekretas apie misijas Ad gentes – „Tautoms“ (beje, iš abstrakčios, „sausų kaulų be odos“, Schemos, kaip ją Susirinkime pavadino vienas airis vyskupas, išaugęs į solidų, uždegantį dokumentą).

Tačiau kas yra tie Kristaus pasiuntiniai šiandien? Ar tik vyskupai, kunigai? Atsakymas – Bryano Bradley straipsnyje, galinčiame tapti pasauliečių apaštalavimo „manifestu“: „Nesame tik tie, kurie negavo pašaukimo į kunigystę ar vienuolystę! Nesame tik avinėliai, kuriuos Ganytojai gano, ar tik vaikai, kuriuos Motina Bažnyčia dvasiškai maitina ir išlaiko! Mums, pasauliečiams, patikėtos ypač tos aplinkinės sielos – šeimoje, darbovietėje, kultūriniame ar visuomeniniame gyvenime! Neturime laukti, kol iš tikrųjų būsime pasirengę! Pasaulis juk laukia to nesulaukia!“

Ir pačiu laiku į evangelizacijos dirvonus Lietuvos Bažnyčioje ateina seniai pasaulyje žinoma pagalba – vedusieji diakonai, apie kuriuos rašo ką tik pasirodžiusios beveik enciklopedinės knygos apie diakonatą autorius mons. Algirdas Jurevičius.

Gruodžio „Artumoje“ – ir provokuojantis kun. Danieliaus Dikevičiaus straipsnis apie tai, kaip priimti pranašų nuodėmingumą. Tegul neliks skaitytojų nepastebėtas ir kun. Kęstučio K. Briliaus MIC paraginimas tapti „Evangelijos <...> skelbėjais, panašiais į apaštalus, kurie prabilo žodžiais, o paliudijo gyvenimu“.

Kad ne visada lengva tais žodžiais prabilti ir būti išgirstiems – šįsyk rašo ir psichologė Zita Vasiliauskaitė, bandanti padėti mums įtikinamai byloti. Nors iš „Artumos“ kalbintų vaikų panašu, jog evangelizuoti mokytis nė nereikia: močiutės, kaip atvirauja jų vaikaičiai, „kasdien evangelizuoja ir moralizuoja – net ginčytis neįmanoma!“

„Užsieniuose lietuvių kilmės žmonės altorių dengia lietuviška staltiese“ – iš užjūrių jautriai rašo mums t. Antanas Saulaitis SJ, paliesdamas ne mažiau jautrų įkultūrinimo klausimą. Taigi, ar svarbios pastangos „sutautinti“ ir įkultūrinti tikėjimą?

Na, bet, kaip rašo tas pats Bradley (beje, gimęs anuose užjūriuose, o gyvenantis Lietuvoje jau antrą dešimtmetį), svarbiausia – kai patys šildomės prie Dievo meilės laužo, galime skleisti šilumą kitiems.

Šiluma dvelkia ir iš pasakojimo apie savanorystę, kuri moko draugauti ir dirbti... iš širdies. Tokia šiluma ir senelių namus gali paversti „džiaugsmo namais“ – tai įspūdžiai iš „Arkos“ bendruomenės, pabuvus tarp žmonių, veidu „atsigręžusių į saulėlydį“, jie baigiami krikščioniško dalijimosi santrauka: „mūsų visų pašaukimas ir yra – duoti. Mes pradedame mirti, kai nebeduodame, ir taip numirštame kartais greičiau už tuos senukus.“

„Labiausiai slegia meilės stygius“, kai žmogus „nesulaukia šypsenos, nėra priimamas“, – visai paprastai sakė popiežius Pranciškus pasaulio šeimoms susitikimo Romoje proga (visas jo žodis – gruodžio „Artumoje“). Džiaugiamės, galėdami pasidalyti su skaitytojais ir kita džiugiąja naujiena: meilės ir tikėjimo lopšiui – ŠEIMAI – visus 2014-uosius metus skiria ne tik katalikai, bet ir kitos krikščionių Bažnyčios ir bendrijos Lietuvoje!

Paminėtini ir kiti gruodžio tekstai – apie Dievo „konsulą“ popiežių Grigalių Didįjį, apie karitiečių tarnystę vaikams „Vaikų stotelėje“, apie lietuviško ir net patriotinio kino (!) naujienas, apie tai, kad ir demokratija dar nereiškia, jog lengva paveikti politikus. Ir – apie sveikatos, vaikų auginimo rūpesčius, ir žinoma, mūsų Vandos Ibianskos „šmaikščioji plunksna“ – šįsyk apie švieseles ne visada šviesioje kasdienoje.

Tačiau greitai nušvis ir tikroji – Viešpaties UŽGIMIMO – Šviesa! Leiskimės pavymui į jos nešamą džiaugsmą ir sulauksime jos. O tada – ar galėtume apie tai neskelbti kitiems?!

Dalė GUDŽINSKIENĖ

P. S. Kaip Tikėjimo metų užbaigimo dovaną „Artuma“ drauge su Vatikano radijo lietuvių programa dovanoja savo skaitytojams ir klausytojams žurnalo priedą „CREDO. Ką mes tikime?“ Tai – trumpi ir paprasti tekstai, keliais sakiniais mums priartinantys prieš daugiau kaip pusantro tūkstančio metų Nikėjos bei Konstantinopolio Susirinkimuose Bažnyčios tėvų galutinai įtvirtinto Tikėjimo išpažinimo dalis, idant šiandien jas kartodami suprastume, o svarbiausia – kad joms pritartume protu, širdimi ir gyvenimu.

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt