Popiežius PRANCIŠKUS. Žinia 104-osios Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos (2018 m. sausio 14 d.) proga „Migrantus ir pabėgėlius priimti, apsaugoti, skatinti ir integruoti“
 
 


Popiežius PRANCIŠKUS

Žinia 104-osios Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos (2018 m. sausio 14 d.) proga

„Migrantus ir pabėgėlius priimti, apsaugoti, skatinti ir integruoti“


Brangūs broliai ir seserys!

„Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis, – mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje: aš esu Viešpats, jūsų Dievas“ (Kun 19, 34).

Pirmaisiais savo pontifikato metais nekart reiškiau ypatingą susirūpinimą dėl daugybės migrantų ir pabėgėlių, bėgančių nuo karo, persekiojimų, gamtos katastrofų ir skurdo, liūdnos padėties. Šitai neabejotinai yra „laiko ženklas“, kurį pamėginau perskaityti šaukdamasis Šventosios Dvasios šviesos per apsilankymą Lampedūzoje 2013 m. liepos 8 d. Įsteigdamas naują Tarnavimo žmogaus visapusiškam vystymuisi dikasteriją, troškau ypatingu skyriumi, laikinai pavaldžiu tiesiogiai man, išreikšti Bažnyčios rūpinimąsi migrantais, išvietintaisiais, pabėgėliais ir prekybos žmonėmis aukomis.

Kiekvienas ateivis, pasibeldžiantis į mūsų duris, yra proga susitikti su Jėzumi Kristumi, kuris tapatinasi su kiekvienos epochos priimtais ar atstumtais ateiviais (plg. Mt 25, 35. 43). Motiniškai Bažnyčios globai Viešpats patiki kiekvieną žmogų, priverstą palikti savo tėvynę ir ieškoti geresnės ateities (1). Toks rūpestis turi konkrečiai reikštis kiekvienu migracinės patirties etapu – išvykimu, kelione, atvykimu ir sugrįžimu. Šia didžiule atsakomybe Bažnyčia nori dalytis su visais tikinčiaisiais bei geros valios žmonėmis, kurie pašaukti į gausius šiuolaikinės migracijos iškeltus iššūkius atsiliepti pagal savo galimybes dosniai, karštai, išmintingai ir toliaregiškai.

Šiuo atžvilgiu trokštu dar kartą patvirtinti, kad „mūsų bendrą atsaką galima išreikšti keturiais veiksmažodžiais, grįstais Bažnyčios mokymo principais: priimti, apsaugoti, skatinti ir integruoti“ (2).

Žvelgiant į dabartinį scenarijų, priimti pirmiausia reiškia suteikti migrantams platesnes galimybes saugiai ir teisėtai įvažiuoti į tikslo šalis. Šiuo požiūriu pageidautinos konkrečios pastangos išplėsti bei padaryti paprastesnį vizų humanitariniais ir šeimų susijungimo tikslais suteikimo procesą. Sykiu tikiuosi, kad daugiau šalių priims privačios ir bendruomeninės paramos programas bei pažeidžiamiausiems pabėgėliams atvers humanitarinius koridorius. Be to, pravartu numatyti laikinas ypatingąsias vizas, skirtas nuo konfliktų kaimyninėse šalyse bėgantiems asmenims. Kolektyvinis ir savavališkas migrantų ir pabėgėlių išvarymas, ypač į šalis, negalinčias garantuoti pagarbos žmogaus kilnumui ir pagrindinėms teisėms, nėra tinkamas sprendimas (3). Dar kartą norėčiau pabrėžti, kaip svarbu suteikti migrantams ir pabėgėliams tinkamą ir orią pirmąją pastogę. „Atrodo, jog paplitusios programos, jau pradėtos įvairiose vietovėse, palengvina asmeninį susitikimą, įgalina geresnę paslaugų kokybę ir labiau garantuoja sėkmę“ (4). Žmogaus asmens centriškumo principas, tvirtai patvirtintas mano mylimo pirmtako Benedikto XVI (5), įpareigoja mus asmens saugumui visada teikti pirmenybę nacionalinio saugumo atžvilgiu. Vadinasi, būtina tinkamai parengti už sienų kontrolę atsakingus asmenis. Migrantų, prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių padėtis reikalauja garantuoti jiems asmeninį saugumą bei prieigą prie pagrindinių paslaugų. Remiantis kiekvieno asmens pamatiniu kilnumu, į šalies teritoriją be leidimo įžengiančių asmenų atžvilgiu būtina ieškoti kitokių nei sulaikymas sprendimų (6).

Antras veiksmažodis – apsaugoti suprantamas kaip migrantų ir pabėgėlių teisių bei kilnumo gynimo, nepriklausomai nuo jų migracinio statuso, veiksmai (7). Tokia apsauga prasideda tėvynėje, o ją sudaro patikima bei patikrinta informacija iki išvykimo bei apsaugojimas nuo nelegalaus verbavimo praktikų (8). Tai, kiek išgalima, reikia tęsti imigracijos šalyje, laiduojant migrantams tinkamą konsulinę pagalbą, teisę visada su savimi turėti asmens tapatybės dokumentus, lygią teisę į teisingumą, galimybę atsidaryti asmenines banko sąskaitas ir minimalų pragyvenimą. Prideramai atpažinus bei įvertinus prieglobsčio prašytojų bei pabėgėlių gebėjimus ir kompetenciją, jie gali būti tikri ištekliai juos priimančioms bendruomenėms (9). Todėl tikiuosi, kad, gerbiant jų kilnumą, priėmimo šalyse jiems bus suteikta judėjimo laisvė, galimybė dirbti ir naudotis telekomunikacijos priemonėmis. Apsisprendusiųjų grįžti į tėvynę atžvilgiu noriu pabrėžti būtinybę plėtoti reintegracijos į darbo pasaulį bei visuomenę programas. Tarptautiniai susitarimai dėl vaikų teisių teikia visuotinį teisinį pagrindą nepilnamečiams apsaugoti. Jų atžvilgiu vengtina bet kokio sulaikymo, susijusio su jų migraciniu statusu; jiems garantuotinas reguliarus pirminis ir antrinis švietimas. Lygiai taip pat privalu laiduoti teisę pasilikti ir tęsti studijas sulaukus pilnametystės. Nelydimiems ar nuo savo šeimų atsiskyrusiems nepilnamečiams būtina numatyti laikinosios priežiūros ar atidavimo globėjams programas (10). Gerbiant visuotinę teisę į tautybę, pastaroji pripažintina bei tinkamai paliudytina visiems kūdikiams nuo gimimo akimirkos. Bepilietybės, kurioje kartais atsiduria migrantai ir pabėgėliai, galima nesunkiai išvengti „pilietybės įstatymais, atitinkančiais pagrindinius tarptautinės teisės principus“ (11). Migracinio statuso nevalia apriboti galimybe naudotis nacionaline sveikatos apsauga bei pensijų sistemomis ir jų indėlių pervedimu repatriacijos atveju.

Skatinti iš esmės reiškia stengtis, kad visi migrantai ir pabėgėliai, lygiai kaip ir juos priimančios bendruomenės, turėtų galimybę įgyvendinti save kaip asmenis visais matmenimis, kurie sudaro Kūrėjo panorėtą žmogaus būtį (12). Tarp šių matmenų priderama vertė pripažintina religiniam matmeniui, visiems šalies teritorijoje esantiems ateiviams garantuojant laisvę išpažinti ir praktikuoti savo religiją. Daug migrantų ir pabėgėlių turi tinkamai pripažintinų bei įvertintinų kompetencijų. Kadangi „žmogaus darbas iš prigimties skirtas vienyti tautas“ (13), raginu stengtis įtraukti migrantus ir pabėgėlius į darbo pasaulį bei visuomenę visiems, įskaitant prieglobsčio prašytojus, laiduojant galimybę dirbti, mokytis kalbos bei veiklaus pilietiškumo ir tinkamą informaciją kilmės šalyse. Nepilnamečių migrantų įtraukimą į darbinę veiklą būtina reglamentuoti siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui bei grėsmei jų normaliam augimui. 2006 m. Benediktas XVI pabrėžė, jog migracijos kontekste šeima yra „gyvybės kultūros vieta bei galia ir svarbus vertybių integracijos veiksnys“ (14). Šeimos pilnumas nuolatos skatintinas palengvinant šeimų susijungimą – įskaitant senelius, brolius bei seseris ir vaikaičius – nepriklausomai nuo ekonominių reikalavimų. Neįgaliems migrantams, prieglobsčio prašytojams ir pabėgėliams būtina rodyti daugiau dėmesio ir teikti didesnę paramą. Pripažindamas daugelio šalių girtinas pastangas bendradarbiauti tarptautiniu mastu bei teikti humanitarinę pagalbą, tikiuosi, kad skirstant tokią pagalbą bus atsižvelgta į poreikius (pvz., medicininio bei socialinio aprūpinimo ir švietimo) besivystančių šalių, priimančių milžiniškus pabėgėlių bei migrantų srautus, ir kad tokią pagalbą taip pat sulauks materialinę stoką išgyvenančios ir pažeidžiamos vietinės bendruomenės (15).

Paskutinis veiksmažodis – integruoti susijęs su tarpkultūriniu praturtinimu, teikiamu migrantų ir pabėgėlių. Integracija nėra „asimiliacija, skatinant slopinti ar užmiršti savo paties kultūrinę tapatybę. Sąlytis su kitu, priešingai, skatina atrasti jo paslaptį, atsiverti jam siekiant priimti vertingus aspektus ir taip prisidėti prie didesnio abipusio pažinimo. Šis procesas, kuriuo ugdoma visuomenė ir kultūra trokštant vis labiau atspindėti daugialypes Dievo dovanas žmonėms, yra ilgas“ (16). Tokį procesą galima paspartinti atveriant pilietybės galimybę, atsietą nuo ekonominių bei kalbinių reikalavimų, ir priimant ypatingus įstatymus migrantams, galintiems įrodyti, jog atvykimo šalyje jie gyvena jau ilgą laiką. Dar kartą pabrėžiu būtinybę visaip skatinti susitikimo kultūrą gausinant tarpkultūrinius mainus, dokumentuojant ir skleidžiant geras integravimo praktikas ir plėtojant programas rengti vietines bendruomenes integraciniams procesams. Man rūpi pabrėžti ypatingą ateivių, dėl humanitarinių krizių priverstų palikti imigracijos šalį, atvejį. Tokiems asmenims būtina garantuoti tinkamą paramą grįžti į tėvynę ir reintegracijos į darbo pasaulį tėvynėje programas.

Laikydamasi savo pastoracinės tradicijos, Bažnyčia pasirengusi prisidėti prie visų čia pasiūlytų iniciatyvų įgyvendinimo, tačiau trokštant norimų vaisių būtinas yra ir politinės visuomenės bei pilietinės visuomenės, kiekvienos pagal savo atsakomybę, indėlis.

Per Jungtinių Tautų viršūnių susitikimą 2016 m. rugsėjo 19-ąją Niujorke pasaulio vadovai aiškiai išreiškė norą darbuotis migrantų ir pabėgėlių labui, išgelbėti jų gyvenimą bei apginti jų teises ir pasidalyti šia atsakomybe pasauliniu lygmeniu. To siekdamos valstybės įsipareigojo iki 2018 m. pabaigos parengti ir patvirtinti dvi pasaulines sutartis (Global Compacts), vieną skirtą pabėgėliams, kitą – migrantams.

Brangūs broliai ir seserys! Turint priešais akis šiuos pradėtus procesus, artimiausi mėnesiai teikia puikią progą pasiūlyti ir palaikyti konkrečius veiksmus, mano išvardytus keturiais veiksmažodžiais. Tad kviečiu jus pasinaudoti kiekviena proga, leidžiančia pasidalyti šia žinia su visais politiniais bei visuomeniniais veikėjais, įsitraukusiais – ar pageidaujančiais įsitraukti – į dviejų pasaulinių sutarčių patvirtinimo procesą.

Šiandien, rugpjūčio 15-ąją, švenčiame Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę. Dievo Motina pati patyrė tremties vargus (plg. Mt 2, 13–15), kupina meilės, lydėjo savo Sūnų ligi pat Kalvarijos ir šiandien amžinai dalijasi jo garbe. Jos motiniškam užtarimui patikime visų pasaulio migrantų bei pabėgėlių viltis ir juos priimančių bendruomenių lūkesčius, kad, paklusdami didžiausiam dieviškajam įsakymui, visi mokėtume mylėti kitą, būtent ateivį, kaip save pačius.

Vatikanas, 2017 m. rugpjūčio 15 d., Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė

PRANCIŠKUS

 

(1) Pijus XII. Apaštališkoji konstitucija Exsul Familia, Titulus Primus, I.
(2) Kreipimasis į tarptautinio forumo „Migracija ir taika“ (2017 02 21) dalyvius.
(3) Plg. Šventojo Sosto nuolatinio stebėtojo kalba Tarptautinės migracijos organizacijos Tarybos 103-iojoje sesijoje (2013 11 26).
(4) Kreipimasis į tarptautinio forumo „Migracija ir taika“ dalyvius.
(5) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 47.
(6) Plg. Šventojo Sosto nuolatinio stebėtojo kalba JT Žmogaus teisių tarybos 20-ojoje sesijoje (2012 06 22).
(7) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 62.
(8) Plg. Popiežiškoji migrantų ir keleivių pastoracijos taryba. Instrukcija Erga migrantes caritas Christi, 6.
(9) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis į 6-ojo pasaulinio migrantų ir keleivių pastoracijos kongreso dalyvius (2009 11 09).
(10) Plg. Benediktas XVI. Žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga (2010); Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas. Kalba JT Žmogaus teisių tarybos 26-ojoje eilinėje sesijoje apie migrantų žmogaus teises (2014 06 13).
(11) Popiežiškoji migrantų ir keleivių pastoracijos taryba ir Popiežiškoji taryba Cor Unum. Priimti Kristų pabėgėliuose ir prievarta išvietintuose asmenyse (2013), 70.
(12) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 14.
(13) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 27.
(14) Benediktas XVI. Žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga (2007).
(15) Popiežiškoji migrantų ir keleivių pastoracijos taryba ir Popiežiškoji taryba Cor Unum. Priimti Kristų pabėgėliuose ir prievarta išvietintuose asmenyse (2013), 30–31.
(16) Jonas Paulius II. Žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga (2005)

---------------------
Vertė „Bažnyčios žinios“, bus paskelbta 2018 m. Nr. 1.

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt