Paprastai liepos pradžioje atostogoms su skaitytojais atsisveikinanti ARTUMOS redakcija, jos nauji ar jau gerai pažįstami autoriai dovanoja dvigubai storesnį numerį. Ir visai nenorėdami savo skaitytojui, išvargintam nelengvų darbo (o gal net nedarbo) metų, tikrų ar išgalvotų krizių, užkrauti sudėtingų temų ar klausimų.

Ši ARTUMA, skiriama kūrybai, galbūt nors dalele atitiks daugelio mūsų poreikį savo skubroje galų gale stabtelėti, atsikvėpti ir vasaros poilsyje (jei, gaila, tokio neturėsime – tada bent jau vasaros vaiskoje) iš naujo pamatyti dievišką grožį aplink save (pasak t. A. Saulaičio, „kūrybinga yra įžvelgti kūrybingus Dievo pėdsakus“). Pagaliau – iš naujo atrasti ir save pačius kaip Kūrėjo bendradarbius, naujai įžiebti kai kada rutina tampančioje kasdienybėje prigęstančias kūrybingumo kibirkštis, o gal netgi suprasti, kaip Laiške skaitytojui rašo vyr. redaktorius D. Chmieliauskas, jog „didžiausias šedevras, kurį realiai galiu kurti – tai mano gyvenimas!“

Savo gyvenimą drauge su silpnaisiais kitados pasirinko kurti Lietuvoje jau pažįstamas Jeanas Vanier, pasaulyje garsios „Arkos“ bendruomenės steigėjas – apie tai I. Vaitkūnaitės straipsnyje. T. Būgaitės pasakojime – apie „Arkos“ kūrimą Lietuvoje – „Betzatos“ bendruomenę.

„Žmonės atsiduoda įkvepiančiai arba tiesiog pelningai profesijai, tad kodėl nepasišvęsti didingiausiam darbui – ugdyti vaikus, kurti būsimąją žmoniją? – klausia 11 vaikų tėvas, 40 metų dirbęs gydytoju pediatru P. Lemoine – pažintį su juo praskleisdama minčių pluoštelį taip pat siūlo naujoji ARTUMA.

Ką galime kurti drauge su visa šeima, kaip ši kūryba gali praturtinti ir išskleisti tarpusavio ryšius, žurnale dalijasi E. Žemaitienė, D. Lukėnienė, L. Aleknienė.

Kad kurti gali visi, ne išrinktieji, tvirtina A. Gailius, psichologė Z. Vasiliauskaitė, beje, pagiriamąjį žodį skirianti išradingosioms moterims, o kritikos strėlių – ne visada vaikų kūrybingumą ugdantiems mokytojoms. Mamos, kaip pasakoja A. Atkočiūnaitės kalbinami vaikai, labai džiaugiasi mažųjų kūryba (nebent „to kūrimo nuplauti nebegali“), o jie patys vėl nustebina – anot vaikų, tobulą Dievo kūrybą žmogus, kai „pradėjo kištis, tai gerokai viską suardė“.

Palaiminti visiškai kūrybos pagauti, nors ji ir lieka neįminta Kūrėjo paslaptis. „Ir šiandien nesuvokiu, kaip pasaulyje mes, paprasti žmonės, sugebėjome sukurti instrumentus ir juos prakalbinti“, – sako jaunoji pianistė ir ARTUMOS autorė G. Tamulynaitė. Galbūt iš panašaus suvokimo ir nusilenkimo Kūrėjui pasaulyje radosi ir bažnytinis menas. Apie jį – ikonų meistro M. Vilucko, G. Jankevičiūtės straipsniuose.

Didesnio skaitytojo atsidėjimo prireiks išsamiems dr. D. Barono ir R. Kazakevičiaus straipsniams. Bet verta. Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui skirtas pirmasis straipsnis priblokš karybos „menu“, o labiausiai „malda prieš mūšį – nuolankumu pačiu laiku“. Antrasis akivaizdžiai bylos, kad evoliucijos teorija ir žmogaus sukūrimas daug sudėtingesni dalykai, nei daugelio mūsų iš mokyklos laikų dar menamas piešinys ant sienos biologijos kabinete, veikiau tarnavęs ateizmo propagandai, nei skleidęs mokslinę mintį.

Naujojoje ARTUMOJE – ir paakinimas paimti į rankas geros dvasinės literatūros, ir pamiklinti kojas piligrimo kelyje – kad ir į atlaidus įvairiose Lietuvos vietose, rekolekcijas etc.

Tai – tam, kad vasara taptų tikru malonės metu – kaip kelyje į Pažado žemę, kai, pasak kun. A. Kazlausko, „Jo artumą galėjai pajusti, pamatyti, paragauti“!

Dalė Gudžinskienė