pradi
 

















 
 
 
 
 Joseph Ratzinger / BENEDIKTO XVI knygos JZUS I NAZARETO II dalis Nuo engimo Jeruzal iki prisiklimo jau knygynuose (silome itrauk apie Eucharistijos steigim)
 
 


IEŠKOKITE KNYGYNUOSE:

Joseph Ratzinger
Benediktas XVI

JZUS IŠ NAZARETO

II DALIS
Nuo engimo Jeruzal iki prisiklimo

I vokiei kalbos vert Gediminas ukas
Vilnius: Katalik pasaulio leidiniai, 2011

Itrauka katalikai.lt publikuojama su leidj inia. 
© „Katalik pasaulio leidiniai

V skyrius. PASKUTIN VAKARIEN

3. Eucharistijos steigimo odi teologija

Apsvarsius Jzaus odi, kuriais Jis steig Eucharistij, istorines ribas ir istorin patikimum, atjo metas atsigrti j semantik. Pirmiausia dar kart primintina, kad keturiuose pasakojimuose apie Eucharistij susiduriame su dviem perdavimo tipais. Bding skirtum ia smulkmenikai negvildensime. Taiau svarbiausius turime glaustai vardyti.

Anot Morkaus (14, 22) ir Mato (26, 26), odiai apie duon tik tokie: „Tai mano knas“, Paulius rao: „Tai yra mano knas u jus“ (1 Kor 11, 24), o Lukas pagal prasm dar papildo: „Tai yra mano knas, kuris u jus atiduodamas“ (22, 19). Lukas ir Paulius po to ikart pateikia sakym tai kartoti: „Tai darykite mano atminimui.“ Mato ir Morkaus evangelijose ito nra. odiai apie taur pagal Mork tokie: „Tai mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris iliejamas u daugel“ (14, 24); Matas dar priduria: „... nuodmms atleisti“ (26, 28). Pasak Pauliaus, Jzus pasaks: „Ši taur yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kart gersite, darykite tai mano atminimui“ (1 Kor 11, 25). Lukas formuluoja panaiai, bet iek tiek skirtingai: „Ši taur yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris u jus iliejamas“ (22, 20). Antro sakymo tai kartoti trksta.

Taiau svarbs yra du aiks skirtumai tarp Pauliaus/Luko ir Morkaus/Mato: Morkaus ir Mato evangelijose „kraujas“ yra subjektas: „Tai mano kraujas“, o Paulius ir Lukas sako: tai yra „Naujoji Sandora mano kraujyje“. Daugelis ia velgia atovalg yd bjaurjimsi kraujo grimu: kaip tiesioginis to, kas gertina, turinys nurodomas ne „kraujas“, bet „Naujoji Sandora“. Taigi priartjome prie antro skirtumo: Morkus ir Matas kalba tiesiog apie „Sandoros krauj“, taip darydami uuomin I 24, 8, Sandoros sudarym prie Sinajaus kalno, o Paulius ir Lukas – apie Naujj Sandor, vadovaudamiesi Jer 31, 31; aiktn ikyla skirtingas Senojo Testamento fonas. Be to, Morkus ir Matas kalba apie kraujo iliejim „u daugel“, taip usimindami apie Iz 53, 12, o Paulius ir Lukas sako „u jus“, tiesiogiai pakidami mint apie mokini bendruomen.

Suprantama, egzegezje plaiai diskutuojama, kokie buv tikrieji Jzaus odiai. Rudolfas Peschas parod, kad iplaukia 46 galimybs, kuri kiek, sukeitus pradi, galima padvigubinti (plg. Das Evangelium in Jerusalem, p. 134 ir tt.). Tokios pastangos reikmingos, taiau negali bti ios knygos uduotis.

Mes remiams prielaida, kad Jzaus odi tradicija be gimstaniosios Banyios primimo nemanoma, o i grietai laiksi itikimybs esmei, bet sykiu suvok, jog Jzaus odi su j subtiliomis uuominomis Rato odius virpesi amplitud leido perteikti juos iek tiek skirtingai. Tad Jzaus odiuose buvo galima nugirsti tiek I 24, tiek Jer 31 ir labiau pabrti viena ar kita, nesulauant itikimybs tiems odiams, kuriuose vos girdimai ir kartu nedviprasmikai aidjo statymo ir Prana atgarsiai. Bet taip dabar jau perjome prie Viepaties odi aikinimo.


Visuose keturiuose tekstuose pasakojimai apie Eucharistijos steigim prasideda dviem itaromis apie Jzaus veiksmus, visumos recepcijai Banyioje gijusioms esmin reikm. Mums sakoma, kad Jzus pam duon, sukalbjo palaiminimo ir padkos mald ir tada duon padalijo. Pradioje minimos eucharistia (Paulius/Lukas) ir eulogia (Morkus/Matas): abi svokos nurodo berkh, yd tradicijos didij padkos ir palaiminimo mald, bding Paschos apeigoms ir valgymui kitomis progomis. Nevalgoma Dievui nepadkojus u Jo dovanojamas dovanas – u duon, kuriai Jis leidia rastis i ems, u vynuogyno vaisius.

Abu skirtingi odiai, vartojami Morkaus/Mato ir Pauliaus/Luko, veda abiem ioje maldoje gldiniomis kryptimis: tai – padka ir gyrius Dievui u Jo dovanas. Taiau tas gyrius kaip palaiminimas grta dovanai, kaip parayta 1 Tim 4, 4 ir t.: „Kiekvienas gi Dievo krinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padka, juk visa tai paventinama Dievo odiu ir malda.“ Jzus taiko i tradicij per Paskutin vakarien (kaip ir per duonos padauginim, Jn 6, 11). Eucharistijos steigimo odiai priklauso ios maldos kontekstui; jais padka virsta palaiminimu ir perkeitimu.

Banyia nuo ankstyviausi itak perkeitimo odius laik ne tam tikru tarytum magiku paliepimu, bet meldimosi kartu su Jzumi dalimi, pagrindine dalimi dkojamojo gyriaus, kuriuo mums emikosios Dievo dovanos i naujo dovanojamos kaip Jzaus knas ir kraujas, kaip Dievo dovanojimasis atsiveriania savo Snaus meile. Louis Bouyer pamgino bendrais bruoais apvelgti krikioni Eucharistijos – ikiliausiosios maldos – raid i yd berkh. Paaikja, kad „Eucharistija“ tapo viso Jzaus dovanoto naujojo liturginio vyksmo pavadinimu. Prie to dar kart sugrime io skyriaus ketvirtajame skirsnyje.


Paskui mums sakoma, kad Jzus „lau duon“. Lauti ir dalyti duon visiems pirmiausia yra nam tvo funkcija, kuria jis kakaip atstovauja ir Dievui Tvui, mums visiems per ems vaisingum duodaniam tai, kas btina, kad gyventume. Tai taip pat vaiingumo veiksmas, nes su ateiviu pasidalijama tuo, kas sava, jis priimamas stalo bendryst. Lauti ir dalyti: kaip tik dalijimasis kuria bendryst. Tas mogaus pirmapradis davimo, dalijimosi ir vienijimo judesys per Jzaus Paskutin vakarien gauna nauj gelm: Jis atiduoda pats save. Dalijamas Dievo gerumas tampa neparastai radikalus t akimirk, kai Snus duonos pavidalu dalija ir idalija pats save.

Jzaus veiksmas taip tapo viso Eucharistijos slpinio simboliu: Apatal darbuose ir apskritai ankstyvojoje krikionijoje „duonos lauymas“ yra Eucharistijos pavadinimas. Ja patiriame vaiingum Dievo, dovanojanio mums save nukryiuotame ir prisiklusiame Jzuje Kristuje. Bet per tai duonos lauymas ir dalijimas – meils kupino dmesio tam, kuriam mans reikia, aktas – yra paios Eucharistijos vidinis matmuo.

Caritas, rpinimasis kitais, nra antra po kulto krikionybs sritis, bet aknijasi paiame kulte ir jam priklauso. Horizontal ir vertikal Eucharistijoje, „duonos lauyme“, neatskiriamai susijungusios. Dviguba padkos ir dalijimo itara pasakojimo apie Eucharistijos steigim pradioje irykinama naujo kulto, Kristaus steigto Paskutine vakariene, kryiumi ir prisiklimu, esm: ja panaikinamas ir kartu ipildomas senasis ventyklos kultas.


Pereikime dabar prie odi, itart apie duon. Pasak Morkaus ir Mato, jie tokie: „Tai mano knas.“ Paulius ir Lukas priduria: „kuris u jus atiduodamas“. Taip jie parykina, kas jau gldi dalijimo judesyje. Kalbdamas apie kn, Jzus, savaime suprantama, omenyje turi ne kn kaip skirting nuo sielos ar dvasios, bet vis knik asmen. Šia prasme Rudolfas Peschas pagrstai komentuoja, kad Jzus, „aikindamas duon, suponuoja ypating savo asmens reikm. Mokiniai galjo tai suprasti kaip: tai esu a, Mesijas“ (Markusevangelium II, p. 357).

Bet kaip tai gali vykti? Jzus juk stovi tarp savo mokini – k Jis daro? Jis atlieka tai, k pasak savo kalboje apie ganytoj: „Niekas neatima gyvybs i mans, bet a pats j laisvai atiduodu“ (Jn 10, 18). Gyvyb i Jo atimama ant kryiaus, taiau j Jis laisvai jau atiduoda dabar. Savo prievartin mirt paveria laisvu savs atidavimo u kitus ir kitiems aktu.

Ir Jis ino: „A turiu gali j atiduoti ir turiu gali vl j atsiimti“ (ten pat). Jis atiduoda gyvyb ir ino, kad kaip tik taip i naujo j pasiima. Gyvybs atidavimas apima prisiklim. Tad ubgamai priek Jis jau dabar gali save dalyti, nes atiduoda gyvyb – save – ir per tai jau dabar vl j susigrina. Todl jau dabar Jis gali steigti sakrament, kuriame tampa apmirusiu kvieio grdu ir ami tkmje dalija save monms per tikr duonos padauginim.


odiai apie taur, prie kuri dabar pereiname, isiskiria nepaprastu teologiniu tankiu. Kaip usiminta anksiau, iuos kelis odius taip suausti trys Senojo Testamento tekstai, kad juos sutraukta ir vl dabartimi tampa visa ligtolin iganymo istorija.

Pirmiausia tai I 24, 8, Sandoros sudarymas prie Sinajaus; paskui – Jer 31, 31, Naujosios Sandoros paadjimas Sandoros istorijos krizje, kurios aikiausios apraikos buvo ventyklos sugriovimas ir Babilono tremtis; galiausiai – Iz 53, 12, slpiningas paadas Dievo tarno, velkanio daugelio nuodm ir taip jiems irpinanio iganym.


Pamginkime dabar suvokti kiekvieno i i trij tekst savit reikm ir suprasti juos naujame kontekste. Anot I 24, Sinajaus sandora remiasi dviem elementais: pirma, „Sandoros krauju“, paaukot gyvn krauju, kuriuo aplakstomas altorius – Dievo simbolis – ir tauta, antra, Dievo odiais ir Izraelio paadu bti klusniam: „Tai kraujas sandoros, kuri Viepats sudar su jumis pagal visus iuos odius“ – ikilmingai itar Moz po palakstymo apeig. K tik prie tai tauta perskaitytus Sandoros knygos odius buvo atsakiusi: „Visa, k Viepats pasak, vykdysime ir bsime klusns“ (I 24, 7 ir t.).

Šis paadas bti klusniems, Sandoros steigiamasis elementas, ikart po to, Mozei esant ant kalno, buvo sulauytas aukso verio garbinimu. Visa tolesn istorija yra vis naujo atsimetimo nuo klusnumo paado istorija, tai liudija Senojo Testamento istorins ir prana knygos. Santykiai, rodos, nutrksta negrtamai, kai Dievas leidia itremti taut ir sugriauti ventykl.

Ši valand gimsta „Naujosios Sandoros“ viltis – Sandoros, kuri remtsi nebe trapia mogaus valios itikimybe, bet bt neidildomai rayta irdyse (plg. Jer 31, 33). Naujoji Sandora, kitaip tariant, turi remtis neataukiamu ir nepaeidiamu klusnumu. Šis dabar mogaus bt aknis suleids klusnumas yra klusnumas Snaus, kuris tapo tarnu ir vis mogaus neklusnum ima savo mirtin engiant klusnum, j ikenia ir veikia.

Dievas mogaus neklusnumo, viso istorijos blogio negali tiesiog ignoruoti, laikyti nesvarbiu ir bereikmiu dalyku. Toks „gailestingumas“, „beslygikas atleidimas“ ir bt ta „pigi malon“, kuri, turdamas prie akis savo meto blogio bedugn, pagrstai kritikavo Dietrichas Bonhoefferis. Neteisingumo, blogio kaip tikrovs nevalia ignoruoti, tiesiog palikti ramybje. T tikrov btina veikti, nugalti. Tik tai yra tikrasis teisingumas. O kad dabar tai, ko mogus nestengia, padaro pats Dievas, lemia „beslygikas“ Dievo gerumas, niekada negalintis stoti prie ties ir nuo jos neatsiejam teisingum. „Jeigu mes ir tapsime neitikimi, tai jis lieka itikimas, nes savs jis negali isiginti“, – rao Paulius Timotiejui (2 Tim 2, 13).

Šios Jo itikimybs esm ta, kad Jis dabar veikia ne tik kaip Dievas mogaus atvilgiu, bet ir kaip mogus Dievo atvilgiu ir per tai neataukiamai tvirtai steigia Sandor. Todl daugelio nuodmes neanio Dievo tarno figra (Iz 53, 12) neatsiejama nuo nesugriaunamai steigtos Naujosios Sandoros. Sandora itaip nesugriaunamai mogaus, visos monijos, irdyje steigiama pakaitine Snaus, tapusio tarnu, kania. Nuo tada visam purvinam blogio srautui prieprieinamas klusnumas Snaus, kuriame kentjo pats Dievas ir kurio klusnumas dl to be galo didesnis u daugyb blogio (plg. Rom 5, 16–20).

Gyvn kraujas negaljo nei „permaldauti“, nei sujungti Dievo ir mogaus. Tai tegaljo bti vilties ir tikrai gelbinio didesniojo klusnumo laukimo enklas. Jzaus odiuose apie taur visa tai sutraukta ir tap tikrove: Jis dovanoja „Naujj Sandor mano kraujyje“. Jo „kraujas“ – tai visikas dovanojimasis, ikeniant visas monijos nelaimes, visus itikimybs sulauymus veikianti beslygika itikimybe. Per Paskutin vakarien Jis steigia btent nauj kult – traukia monij savo pakaitin klusnum. Bti Kristaus kno ir kraujo dalininku reikia, kad Jis yra „daugelis“, mes, ir sakramente mus t „daugel“ priima.

Dabar i steigiamj Jzaus odi belieka paaikinti odius, ne taip seniai suklusius didelius debatus. Pasak Morkaus ir Mato, Jzus pasaks, kad Jo kraujas iliejamas „u daugel“, taip darydamas uuomin btent Iz 53, o Paulius ir Lukas kalba apie davim bei iliejim „u jus“.

Naujesnioji teologija pagrstai pabr visiems keturiems pasakojimams bendr odelyt „u“, kur galima laikyti svarbiausiu odiu ne tik pasakojimams apie Paskutin vakarien, bet ir Jzaus pavidalui apskritai suprasti. Visa Jo esm nusakoma odiu „proegzistencija“ – buvimu ne sau, bet kitiems; tai ne koks nors vienas ios egzistencijos matmuo greta kit, bet jos giliausia ir visa savastis. Jo btis yra „btis kam“. Jei mums pavykt tai suprasti, tikrai priarttume prie Jzaus slpinio, taip pat suvoktume, k reikia sekti paskui J.


Taiau k reikia „iliejamas u daugel“? Savo pagrindiniame krinyje „Jzaus odiai per Paskutin vakarien“  (Abendmahlsworte Jesu) (1935) Joachimas Jeremiasas mgino parodyti, kad odis „daugelis“ pasakojimuose apie Eucharistijos steigim yra semitizmas ir skaitytinas turint prie akis ne graikikj odio reikm, bet atitinkamus Senojo Testamento tekstus. Jis bando rodyti, jog odis „daugelis“ Senajame Testamente reikis „viset“, todl i tikrj verstinas „visi“. Ši tez anuomet greitai paplito ir tapo visuotiniu teologiniu turtu. Ja remiantis, perkeitimo odis „daugelis“ vairiose kalbose imtas perteikti odiu „visi“. „U jus ir visus iliejamas“, – tikintieji per Eucharistijos ventim iandien girdi btent tokius Jzaus odius.

Taiau ilgainiui is egzeget sutarimas vl suaijo. Šiandien didiuma laikosi nuomons, kad „daugelis“ Iz 53 tekste ir kitur, tiesa, ymi viset, taiau negali bti tiesiog tapatinamas su „visi“. Remiantis kumranikja vartosena, dabar vyrauja sitikinimas, jog „daugelis“ Izaijo ir Jzaus odiuose reikis Izraelio „viset“ (plg. Pesch, Abendmahl, p. 99 ir t.; Wilckens I/2, p. 84). Tik Evangelijai pasiekus pagonis, irykjs Jzaus mirties ir permaldavimo visuotinis horizontas, vienodai apimantis ydus ir pagonis.


Neseniai Vienos jzuitas Norbertas Baumertas kartu su Maria-Irma Seewann pateik „u daugel“ interpretacij, kurios pagrindin gij savo knygoje „Eucharistija“ (Eucharistia) 1947 m. jau buvo irutuliojs Josephas Pascheris. Tezs branduolys tai toks: remiantis kalbine teksto struktra, „iliejimas“ sietinas ne su krauju, bet su taure; „tada bt kalbama apie veiksming kraujo i taurs i-pylim, apie apst dievikojo gyvenimo dovanojim be joki budelio darbo atgarsi“ (Gregorianum 89, p. 507). Tad odiais apie taur bt nusakomas ne kryiaus mirties vyksmas ir jo padariniai, bet sakramentinis veiksmas, o tada paaikt ir odio „daugelis“ reikm: Jzus mirta „u visus“, taiau sakramento veikimo nuotolis maesnis. Jis pasiekia daugel, bet ne visus (plg. ypa p. 511).

Toks sprendimas, velgiant grietai filologikai, Morkaus tekstui 14, 24 tikt. Mato tekstui, palyginti su Morkaus, nepriskiriant originalumo, j bt galima laikyti tikinamu Paskutins vakariens odi paaikinimu. Nuoroda skirtum tarp Eucharistijos spindulio ir Jzaus kryiaus mirties visuotinio spindulio bet kuriuo atveju vertinga ir gali pastmti priek. Taiau odio „daugelis“ problema taip paaikinama vis dlto tik i dalies.

Mat ilieka pagrindin interpretacija, Jzaus taikoma savo uduoiai Mk 10, 45, kur irgi inyra odis „daugelis“: „Juk ir mogaus Snus atjo, ne kad jam tarnaut, bet pats tarnauti ir savo gyvybs atiduoti kaip ipirkos u daugel.“ ia aikiai kalbama apie gyvybs atidavim ir akivaizdu, kad Jzus pasitelkia Iz 53 pranayst apie Dievo tarn ir sujungia j su mogaus Snaus uduotimi, kuri per tai paaikinama naujaip.


Tad k turtume pasakyti? Man atrodo arogantika ir kartu kvaila trokti paibinti Jzaus smon ir taip isiaikinti, k Jis galjo ar negaljo galvoti, remiantis ano meto painimu bei teologinmis pairomis. Galime tik pasakyti, jog Jis inojo, kad Jame isipild Dievo tarno ir mogaus Snaus uduotis – abiej motyv jungtimi sykiu panaikinant Dievo tarno uduoties ribas, j suvisuotinant, pasukant nauj platyb bei gelm.

Tada galime pamatyti, kaip gimstanios Banyios kelyje kartu pamau auga Jzaus uduoties supratimas ir kaip mokini „atmintis“, vedama Dievo Dvasios“ (plg. Jn 14, 26), pamau ima suvokti vis u Jzaus odi slypint slpin. 1 Tim 2, 6 apie Jz Krist kalbama kaip apie Dievo ir moni Tarpinink, „kuris atidav save kaip ipirk u visus“. Jzaus mirties visuotin iganomoji reikm ia ireikiama kritolikai skaidriai.

Istorikai diferencijuot ir savo esme visikai vienas su kitu sutampani atsakym klausim dl Jzaus iganomojo darbo – netiesiogini atsakym „daugelis/visi“ problem – galime rasti Pauliaus laikuose ir Jono evangelijoje. Paulius romieiams rao, kad turi bti iganyta pagoni „visuma“ (plrma) ir tik tada bus igelbtas visas Izraelis (plg. 11, 25 ir t.). Jonas sako, kad Jzus mirsis „u taut“ (ydus), ir ne tik u taut, bet ir tam, kad suburt vienybn isklaidytuosius Dievo vaikus (11, 50 ir tt.). Jzaus mirtis galioja ydams ir pagonims, visai monijai.

Jei Izaijo tekste odiu „daugelis“ galvoje gali bti i esms turimas Izraelio visetas, tai tikjimo kupiname Banyios atsake Jzaus nauj odio vartosen vis labiau rykja, kad Jis i tikrj mir u visus.

Evangelik teologas Ferdinandas Kattenbuschas 1921 m. mgino parodyti, kad Jzaus steigiamieji odiai per Paskutin vakarien yra tikrasis Banyios steigimo aktas. Taip Jzus savo mokiniams dovanojs nauja, kas juos subr ir pavert bendruomene. Kattenbuschas teisus: su Eucharistija steigta pati Banyia. Kristaus knu ji padaroma viena, padaroma savimi ir Jo mirties sykiu atveriama pasaulio ir istorijos platybei.

Eucharistija yra regimas subrimo vyksmas, engimas – toje vietoje ir perengiant vietas – bendryst su gyvuoju Dievu, kuris suartina mones vidumi. Banyia randasi i Eucharistijos. Gauna i jos savo vienyb ir uduot. Banyia kyla i Paskutins vakariens, bet kaip tik dl to i Kristaus mirties ir prisiklimo, kam buvo ubgta priek kno ir kraujo dovana.

Itrauka katalikai.lt publikuojama su leidj inia. 
© „Katalik pasaulio leidiniai

 
 
   
 
     
1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalik interneto tarnyba, info@kit.lt
 
  pradi