Mons. Gintaro Grušo kalba Iškilmingame Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje minint Sausio 13-ąją
 
 

2009 m. sausio 13 d. minėjimui LR Seime

Pasidalyti su Jumis dvasinėmis įžvalgomis mane padrąsino pirmomis kadencijos dienomis dažni pareiškimai religine tema – dekalogu paremtos programos bei svarstymai apie demonų ir angelų veikimą šioje institucijoje. Kaip įvertinti, o svarbiausia – įgyvendinti Dievo mums suteiktą laisvės dovaną, už kurią šiandien galime būti dėkingi?

Gaila, bet ne visi dėkingi už laisvės dovaną. Liūdna, bet dažnai girdime skausmingus žodžius: „ne tokios Lietuvos tikėjomės“, „ne dėl tokios Lietuvos kovojome“. Vis dar randasi tų, kurie ilgisi „senų gerų laikų“. Suprantu skausmingas patirtis, nusivylimą, bet kiekvieną kartą skaudu tai girdėti. Ir verčia susimąstyti – kaip suvokėme tą laisvę, kurios troškome?

Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras ir vienas iš Ateitininkijos kūrėjų prof. Pranas Dovydaitis beveik prieš šimtą metų pirmajame „Ateities“ žurnalo numeryje paskelbė straipsnį „Trys pamatiniai klausimai“. Jo įžvalgos, manau, aktualios ir šiandien.

Svarstydamas: ką mes matome aplink save?, – profesorius rašė, kad daugelis atsisako gyvojo Dievo, Kristaus, ir Jo tiesos. Žmogus nori būti pats sau Dievas, pats sau norma ir visa ko šaltinis. Jis nebenori tarnauti Aukštesnei Esybei ir vengia Jos globos, siekdamas tapti laisvas, būti žmogus, o ne vergas. Ne protas ir širdyje įrašytas įstatymas, bet nuodėmė vadovauja žmogui.

Nors žmogus troško laisvės, ji galutinai dingo. Šių laikų „laisvasis“ nepajėgia atsikratyti blogų įpročių ar polinkių net ir suprasdamas jų blogį. Jis neišdrįsta pasipriešinti mados prietarams, rutinos vergovei. Jam svarbiausia, ką pasakys tie ir anie... Priešingai, pirmųjų amžių Kristaus išpažinėjas, matydamas prieš save baisiausias žemės jėgas – budelius su kankinimo įrankiais, žinodamas, kas jo laukia, jeigu laikysis savojo tikėjimo, drąsiai ir su pasididžiavimu sakė: „Jūs galite man gyvybę atimti, o ne sąžinę, jūs galite turėti mano kraują, o ne tikėjimą“. Dovydaitis kelia klausimą: kuris iš tų dviejų individų yra laisvesnis? Ir kalba apie stabus, kurie susiformavo Naujųjų laikų visuomenėje – technikos pažangą, egoizmą ir gobšumą. Materialistinė visuomenė veda prie karo ir mirties kultūros. Šiomis dienomis pasaulio dėmesys sutelktas į finansų krizę. Šventasis Tėvas spalio mėnesį pradėdamas Vyskupų Sinodą užsiminė, kad dauguma modernaus pasaulio žmonių savo namus, savo ateitį yra pasistatę ant smėlio. Rinkos, finansų sistemos, prekybos industrija gali sutirpti per vieną dieną. Taip atsitikus aiškėja, kad tai nėra joks pagrindas, neturi nieko bendra su gyvenimo prasme.

Mums reikia reformos, atsinaujinimo ne tik finansų srityje. Atnaujinimas nėra svetimas Bažnyčiai ir iš jos istorijos galime pasisemti patirties. Viena man labiausiai patinkančių atsinaujinimo istorijų vyko XIII a. Italijoje buvo grupė, kuri sulaukė Dievo pašaukimo atnaujinti Bažnyčią ir stengėsi jį realizuoti pamokslaudama: „Bažnyčiai reikia atsinaujinimo ir jūs turite atsinaujinti“. Nieko neišėjo. Beveik tuo pačiu metu kitas italas išgirdo Dievo pašaukimą atnaujinti Bažnyčią. Jis paėmė akmenėlį ir pradėjo atstatinėti koplyčią. Atėjo draugų, kurie jam padėjo. Maža statybininkų grupelė toliau meldėsi ir augo. Iki šiol mes visi žinome tą jauną italą. Tai šv. Pranciškus, kurio judėjimas gyvuoja visame pasaulyje. Šv. Pranciškus išgirdo Dievo Žodį, tačiau užuot jį primetęs kitiems, savo pavyzdžiu parodė teisingą kelią.

Puoselėti Tėvynės meilę tą atimintiną sausio 13-ąją mums nereikėjo brangios pirotechnikos, šviesos ir muzikos spektaklių, kultūrinių šou. Jubiliejiniais minėjimais ir raginimais neišauginsime sąmoningumo. Tam reikia gyvų pavyzdžių – it tuometinių laužų šviesos ir šilumos, liaudies dainų ir kaimynų, besidalijančių duona ir arbata. Vaikai mokosi ne iš tėvų žodžių, bet iš jų gyvenimo pavyzdžio.

Idant laisvai ir laimingai gyventume, mūsų santykiai tautoje turi būti panašūs į santykius darnioje šeimoje. Visuotinė Bažnyčia mini šv. Pauliaus metus – dviejų tūkstantmečių sukaktį nuo Tautų apaštalo gimimo. Jo suteikti pamokymai apie šeimos gyvenimą šiandien dažnai kelia pasipiktinimą, ypač tarp moterų, tačiau jie ypač iškalbingi pritaikius piliečiams ir valdžiai.
Laiške efeziečiams Paulius rašo: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva“ (Ef 5, 22–23). Moterims tai kelia pyktį, o vyrai mėgsta jas paerzinti. Manau, valdžios atstovai mielai cituotų Šventraštį, jeigu rastų eilutę: „Jūs, piliečiai, būkite klusnūs savo valdžios atstovams“. Tačiau tokios eilutės nėra, nors Paulius ir kviečia mus melstis „už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“ (1 Tim 2, 1–2).

Šeimyninių santykių esmę, kaip ją suvokia šv. Paulius, nusako kita eilutė, į kurią, deja, nei moterys, nei vyrai nekreipia tinkamo dėmesio. „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Ef 5, 25). Jeigu vyras pasirengęs už savo žmoną galvą paguldyti, klusnumo reikalavimas nebeatrodo per sunkus, lemia šeimos darną.

Šeimos analogija mus grąžina prie šiandien minimų įvykių. Atkuriamojo Seimo nariai, susirinkę šiame pastate, buvo pasirengę pasiaukoti už Tėvynės laisvę. Jie prisiėmė didelę riziką, ir žmonės plūdo ginti parlamento, ginti Lietuvos. Tada nebuvo atotrūkio tarp piliečių ir valdžios.

Meldžiu mūsų tautos atstovams drąsos ir jėgų mylėti savo Tėvynę, būti pasiruošusiems atiduoti už ją save. Rizikos, kuri tenka į misijas siunčiamiems mūsų kariams, visuomenė laukia iš visų, davusių priesaiką. Jie turi prisiimti kuo didesnę dalį rizikos, atsižadėti savo saugumo, idant silpni ir pažeidžiami – ligoniai, pensininkai, bedarbiai, skurde gyvenantys piliečiai, vaikai, ypač našlaičiai – jaustųsi saugesni šiais nelengvais laikais.

Šv. Pranciškus tyliai ir ramiai pradėjo Bažnyčios atnaujinimą nereikalaudamas, kad pirmiausia atsinaujintų visi kiti. Anomis sausio dienomis Seimo nariai dirbo savo vietose nieko nereikalaudami, o tauta pati apsupo parlamentą ir saugojo savo valdžią. Tad ir šiandien linkiu Jums ryžtingų sprendimų, kad padėtumėte žmonėms rasti tikruosius gyvenimo pagrindus savo aukos pavyzdžiu ir išmintimi. Tepadeda Jums Dievas.

Mons. Gintaras Grušas

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt