Ištrauka iš 2006 m. rugsėjo 20 d. per bendrąją audienciją pasakytos kalbos apie kelionę į Vokietiją

<...> Tą dieną [rugsėjo 12 d., – red.] ypač gražus išgyvenimas man buvo skaityti paskaitą Regensburgo universiteto, kuriame prieš daugelį metų profesoriavau, profesoriams ir studentams. Su džiaugsmu dar kartą susitikau su universiteto pasauliu, ilgą laiką man buvusiu dvasine tėvyne. Tema pasirinkau tikėjimo ir proto santykio klausimą. Norėdamas parodyti auditorijai dalyko dramatiškumą ir aktualumą, pacitavau kelis žodžius iš vieno krikščionybės ir islamo XIV a. dialogo, kuriame krikščioniškasis pašnekovas, Bizantijos imperatorius Manuelis II Paleologas mums nesuprantamai aštria forma islamiškajam pašnekovui iškelia religijos ir smurto santykio problemą. Ši citata, deja, galėjo būti neteisingai suprasta. Tačiau įdėmiam mano teksto skaitytojui aišku, kad Viduramžių imperatoriaus šiame dialoge ištartų neigiamų žodžių jokiu būdu nenorėjau padaryti savais ir kad jų poleminis turinys tikrai neatspindi mano asmeninio įsitikinimo. Siekiau visai ko kita: pradėdamas nuo to, ką Manuelis II vėliau labai gražiais žodžiais teigiamai sako apie racionalumą, kuriuo derėtų vadovautis perteikiant tikėjimą, norėjau parodyti, kad tarpusavyje dera ne religija ir smurtas, bet religija ir protas.

Tad mano paskaitos tema – atsiliepiant į universiteto misiją – buvo tikėjimo ir proto santykis: norėjau pakviesti vesti krikščioniškojo tikėjimo dialogą su šiandieniu pasauliu ir visų kultūrų bei religijų dialogą. Tikiuosi, kad įvairiomis savo apsilankymo progomis – pavyzdžiui, Miunchene, kur pabrėžiau, kaip svarbu gerbti tai, kas kitiems šventa, – aiškiai parodžiau savo gilią pagarbą didžiosioms religijos ir pirmiausiai „vienatinį Dievą“ garbinantiems musulmonams, su kuriais stengiamės „bendromis jėgomis saugoti bei nešti visiems žmonėms socialinį teisingumą, moralines gėrybes, taiką bei laisvę“ (Nostra aetate, 3). Taigi tikiuosi, kad mano kalba Regensburgo universitete, nurimus pirmo momento reakcijoms, paskatins ir padrąsins imtis teigiamo ir kartu savikritiško dialogo tiek tarp religijų, tiek tarp šiuolaikinio proto ir krikščionių tikėjimo. <...>

Parengė „Bažnyčios žinios“