 |
||
|
||
|
||
|
||
|
||
|
||
|
||
|
||
|
||
 |
||
|
||
|
|
||
|
||
 |
||
|
||
 |
||
|
||
 |
||
|
||
 |
||
|
||
 |
||
|
||
 |
||
|
||
 |
||
|
||
 |
||
|
||
 |
||
|
||
                 |
||
į pradžią |
|
 |
|
|
|
| Popiežiaus Benedikto XVI apsilankymas Turkijoje | |
| (KAP) Lapkričio 28 – gruodžio 1 d. popiežius Benediktas XVI lankėsi Turkijoje. Prieš išvykdamas popiežius pareiškė, kad jo kelionė yra ne politinė, bet pastoracinė. Jis trokštąs prisidėti prie kultūrų bei religijų tarpusavio dialogo ir supratimo ir taip skatinti susitaikymą. Popiežius pabrėžė didelę simbolinę vertę, tenkančią jo susitikimui su Konstantinopolio patriarchu Bartolomėjumi I. Lapkričio 28 d. Ankaros oro uoste popiežių sutiko Turkijos ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoganas. Susitikimas su Erdoganu į programą buvo įtrauktas paskutinę minutę. Iškart po to Turkijos ministras pirmininkas išskrido į NATO susitikimą Rygoje. Maždaug ketvirtį valandos trukęs popiežiaus susitikimas su Erdoganu vyko oro uosto svarbių asmenų centre. Po susitikimo Turkijos ministras pirmininkas žiniasklaidos atstovams pareiškė, jog popiežius pritariąs jo šalies įstojimui į Europos Sąjungą. Jis pats prašęs popiežiaus, kad Vatikanas paremtų Turkijos stojimą į ES. Popiežius jam atsakęs, kad Vatikanas nesąs politinė instancija, tačiau Turkijos stojimui pritariąs. Turkijos ministras pirmininkas taip pat sakė, jog popiežius išdėstęs jam savo požiūrį į islamą ir perdavęs svarbią žinią, jog jis islamą laikąs „taikos religija“. Po susitikimo su Erdoganu popiežius Benediktas XVI nuvyko į Atatiurko muziejų. Mustafos Kelmalio Atatiurko („turkų tėvo“), šiuolaikinės Turkijos Respublikos steigėjo ir pirmojo prezidento, kapas yra 25 km už Ankaros. Ten popiežius buvo pasveikintas sargybos komendanto ir prieš karstą padėjo gėlių puokštę. Po to Benediktas XVI apsilankė „Nacionalinės sutarties bokšto“ salėje, kur į Aukso knygą įrašė tokius žodžius: „Šioje šalyje, kurioje susitinka įvairios religijos ir kultūros ir kuri kaip tiltas jungia Aziją ir Europą, mielai pritariu Respublikos steigėjo žodžiams: Taika tėvynėje – taika pasaulyje“. Vėliau Ankaroje Benediktas XVI buvo priimtas Turkijos valstybės prezidento Ahmeto Necdeto Sezero. Prezidentas savo rezidencijoje pasveikino popiežių nuoširdžiu rankos paspaudimu. Po to Sezeras ir Benediktas XVI pasitraukė į prezidento kabinetą pasikalbėti. Po apsilankymo pas Turkijos prezidentą popiežius Ankaroje susitiko su Turkijos valstybinės religijos reikalų tarnybos vadovu prof. Ali Bardakoglu. Susitikime taip pat dalyvavo Ankaros ir Stambulo didysis muftijus. Pokalbio pradžioje Benediktas XVI priminė Vatikano II Susirinkimo nutarimus, kuriais Katalikų Bažnyčia atvertė naują santykių su kitomis religijomis puslapį. Popiežius ragino krikščionių ir musulmonų dialogą plėtoti kaip nuoširdžius mainus tarp draugų. Cituodamas popiežių Joną XXIII, Benediktas XVI pasakė: „Aš myliu turkus“. Jis ragino dialogo tarp religijų bei kultūrų imtis su optimizmu ir viltimi. Krikščionys ir musulmonai turi įžiūrėti bei stiprinti juos vienijantį saitą, siekdami taikos, laisvės, socialinio teisingumo ir moralinių vertybių visų žmonių labui. Pirmoji vizito diena baigta susitikimu su diplomatų korpusu Ankaroje. Kreipdamasis į apaštališkojoje nunciatūroje susirinkusius diplomatus, popiežius pareiškė atvykęs į Turkiją „kaip dialogo ir taikos draugas ir apaštalas“. Bažnyčia, pasak jo, trokšta bendradarbiauti su visomis religijomis, pirmiausia musulmonais, ir drauge su jomis skatinti taiką ir laisvę, socialinį teisingumą ir moralines vertybes. Jis puoselėjąs viltis, kad jo kelionė į Turkiją duosianti „gausių vaisių“. Popiežius vėl akcentavo autentiško dialogo tarp religijų būtinybę. Toks dialogas leistų religijoms geriau viena kitą pažinti bei gerbti ir per tai tinkamiau tarnauti tauriausiam žmogaus tikslui – Dievo ir tikrosios laimės paieškai. Diplomatų korpuso vicedekanas, Libano pasiuntinys Georges‘as Siamas sveikindamas popiežius sakė, kad jo vizito laikas kaip niekada tinkamas. Turkija jau ne vieną šimtmetį siekia skirtingoms etninėms grupėms, religijos bei kultūroms priklausančių žmonių sugyvenimo. Ir šiandien vyriausybė aktyviai stengiasi „įveikti vis platesnius Rytus ir Vakarus, krikščionybę ir islamą skiriančius griovius“. Lapkričio 29 d. Šią dieną popiežius Benediktas XVI aukojo šv. Mišias keturis kilometrus nuo Efezo nutolusios Marijos šventovės Meryem Ana Evil (Motinos Marijos Namai) bažnyčioje. Šv. Mišiose, kurių metu popiežius norėjo perteikti visuotinės Bažnyčios artumą nedidelei krikščionių mažumai, dalyvavo apie 500 tikinčiųjų. Šventojo Sosto duomenimis, Turkijoje gyvena 32 tūkst. katalikų, sudarančių 0,04 proc. visų gyventojų. 99 proc. iš 75 milijonų gyventojų išpažįsta islamą. Katalikus globoja 6 vyskupai, 13 kunigų, 4 nuolatiniai diakonai, 13 brolių vienuolių bei 86 seserys vienulės, 8 misionieriai pasauliečiai bei 28 katechetai. Šalyje veikia 47 parapijos. Katalikų Bažnyčia Turkijoje šiandien neturi jokio teisinio statuso. Vakare popiežius Benediktas XVI ir patriarchas Bartolomėjus I pradėjo savo susitikimą malda Šv. Jurgio katedroje, patriarcho rezidencijoje Fanare. Popiežius ir patriarchas kartu įžengė į katedrą. Choras sugiedojo antifonas Romos globėjo Petro ir Pauliaus bei Konstantinopolio Bažnyčios globėjo Andriejaus garbei. Po bendros maldos „Tėve mūsų“ Benediktas XVI ir Bartolomėjus I perskaitė savo sveikinimus. Popiežius savo kreipimesi pabrėžė ekumeninę susitikimo reikšmę ir patvirtino įsipareigojimą darbuotis katalikų ir ortodoksų vienybės labui. Jis aukštai įvertino „drąsų apsisprendimą“ panaikinti abipusius 1054 m. pasmerkimus. 1965 m. tai iškilmingai padarę popiežius Paulius VI ir patriarchas Atenagoras I. Nuo tada nauji Romos ir Konstantinopolio santykiai rėmęsi meile. Popiežius pabrėžtinai atkreipė dėmesį į bažnytinę Turkijos istoriją. „Džiaugiuosi būdamas šalyje, taip artimai susijusioje su krikščioniškuoju tikėjimu“, – sakė Benediktas XVI. Nuo apaštalų laikų krikščioniškosios šiandienės Turkijos bendruomenės turėjusios daug kankinių, teologų, dvasinių ganytojų, vienuolių ir šventų vyrų bei moterų. Kaip iškilius šiandienių patriarchų pirmtakus ir „garbingus užtarėjus“ popiežius paminėjo ir Katalikų Bažnyčioje kaip šventuosius bei Bažnyčios mokytojus gerbiamus šv. Grigalių Nazianzietį ir šv. Joną Auksaburnį. Jų prieš 800 metų po Konstantinopolio apiplėšimo Vakaruose atsidūrusius palaikus, dabar besiilsinčius Šv. Jurgio bažnyčioje, 2004 m. Bartolomėjui I grąžino popiežius Jonas Paulius II. Benediktas XVI taip pat priminė septynis šiandienės vakarų Turkijos teritorijoje įvykusius ekumeninius Susirinkimus, kurių nutarimai, pripažįstami ir ortodoksų, ir katalikų, „yra ilgalaikės gairės ir rodyklės mūsų kelyje į visišką vienybę“. Kreipdamasis į popiežių, Bartolomėjus I sakė, kad popiežius ir ekumeninis patriarchas kaip senosios ir naujosios Romos vyskupų įpėdiniai „vienodai atsakingi“ už žingsnius Jėzaus įsakymo, kad mokiniai būtų viena, įvykdymo linkme. „Priimame Jus, pirmąkart besilankantį šiame mieste, lygiai taip pat nuoširdžiai kaip mūsų pirmtakai, ekumeniniai patriarchai Atenogoras I ir Dimitrijus I priėmė Jūsų pirmtakus popiežius Paulių VI ir Joną Paulių II“, – sakė patriarchas. Šie „garbingi vyrai“ suvokė „tokių susitikimų neįkainojamą vertę ir neatidėliotiną būtinybę“ kelyje į susitaikymą per „meilės ir tiesos dialogą“. Bartolomėjus I priminė savo metropolijos nepaprastą vaidmenį krikščionybės istorijoje. Čia apaštalas Andriejus įsteigė Bažnyčią, „šventasis, apaštalams prilygstantis imperatorius Konstantinas Didysis“ įkūrė naująją Romą, čia vyko didieji ankstyvosios Bažnyčios susirinkimai tikėjimo išpažinimui suformuluoti. Čia „kankiniai ir šventieji, vyskupai ir vienuoliai, teologai ir mokytojai“ kartu su „gausybe liudytojų“ išpažino ortodoksinio tikėjimo tiesą. Patriarchas ypač pabrėžė jo dviejų pirmtakų – šv. Grigaliaus Nazianziečio ir šv. Jono Auksaburnio – grąžinimą prieš dvejus metus. Jonas Paulius II, jo žodžiais, esąs vertas „amžino atminimo“. Po to popiežius ir patriarchas nuėjo į abi šventoves, kuriose laikomi Grigaliaus Nazianziečio ir Jono Auksaburnio palaikai, ir trumpai pasimeldė. Iškart po pamaldų buvo surengtas popiežiaus priėmimas Bartolomėjaus I rezidencijoje. Lapkričio 30 d. Šią dieną popiežius Benediktas XVI kaip svečias dalyvavo iškilmingoje ortodoksų liturgijoje Šv. Jurgio katedroje Šv. Andriejaus šventės proga. Benediktas XVI katedroje užėmė garbingą vietą priešais šventimui vadovavusio ekumeninio patriarcho Bartolomėjaus I sostą. Šventimo pradžioje patriarchas prie įėjimo į katedrą popiežių pasveikino brolišku bučiniu, kaip įprasta tik tarp ortodoksų hierarchų. Per pamokslą ekumeninis patriarchas paragino toliau žengti keliu, vedančiu Bažnyčios vienybės link. „Meldžiamės, kad ateitų diena, kai bus vėl visiškai atkurta sakramentinė bendrystė“, – sakė Bartolomėjus I. Kartu jis dar kartą pasidžiaugė popiežiaus apsilankymu. Benedikto XVI dalyvavimas pamaldose esąs Dievo palaiminimo ženklas. Kartu tai rodo bendrą valią nenukrypstamai, „meilės ir ištikimybės Evangelijos ir Tradicijos tiesai dvasia“ tęsti kelionę iki „visiškos mūsų Bažnyčių bendrystės atkūrimo“. Pamokslo pradžioje patriarchas pabrėžė liturgijos reikšmę. Kiekvienas dieviškosios liturgijos šventimas yra „galinga ir įkvepianti dangaus ir istorijos koncelebracija“. Ortodoksų liturgija esanti mistinis patyrimas, kad „Kristus buvo, yra ir visada bus tarp mūsų“. Liturgijos šventimo pabaigoje Bartolomėjus I įteikė popiežiui Epiro Graikijoje srityje išleistą brangų XIX a. pradžios Biblijos egzempliorių. Benediktas XVI padovanojo taurę ir pateną. Po pamaldų Benediktas XVI ir Bartolomėjus I kartu suteikė palaiminimą. Popiežius tarė laiminimo formulę lotyniškai, patriarchas giedodamas vertė ją į graikų kalbą. Po liturgijos šventimo taręs žodį Benediktas XVI kvietė plėtoti į visišką visų krikščionių vienybę orientuotą dialogą siekiant pasauliui įtikinamai liudyti Dievo meilę. Po pamaldų Benediktas XVI ir Bartolomėjus I Sosto salėje iškilmingai pasirašė bendrą pareiškimą, kuriame pabrėžiama būtinybė įveikti Bažnyčios susiskaldymą ir sekuliarizacijos bei konfliktų akivaizdoje bendromis jėgomis skatinti krikščioniškąsias vertybes. Pareiškime taip pat nedviprasmiškai reikalaujama religinių bei kultūrinių mažumų apsaugos ir pastangų taikai Artimuosiuose Rytuose pasiekti. Pareiškimą prancūziškai perskaitė Popiežiškosios krikščionių vienybės prezidentas kardinolas Walteris Kasperis, angliškai – Pergamono metropolitas Joanis (Zizioulas). Vėliau popiežius Benediktas XVI aplankė Hagia Sophia Stambule. Kadaise didžiausia krikščionijos bažnyčia nuo 1453 m. buvo osmanų imperijos mečetė, o šiandien paversta muziejumi. Popiežiaus ekskursija po milžinišku kupolu truko 35 minutes. Statinio ypatybes popiežiui aiškino muziejaus direktorius. Benediktas XVI apžiūrėjo atidengtas mozaikas su Kristaus ir Dievo Motinos vaizdais, tačiau, priešingai negu čia lankęsis popiežius Paulius VI, nepadarė jokių maldą rodančių judesių. Popiežius lankėsi „Mėlynojoje mečetėje“. Čia jį pasitiko Bosforo didysis muftijus prof. Mustafa Cagrici. Prie įėjimo Benediktas XVI, kaip ir kiti lankytojai, nusiavė batus. Muftijus padėkojo popiežiui, jog šis ginąs „tvirtus principus“: „Esame jums dėkingi, kad priešinatės moralės nuosmukiui“. Musulmonai, pasak muftijaus, „laimingi“ dėl popiežiaus apsilankymo „Mėlynojoje mečetėje“. Cituodamas iš Aristotelio „Nikomacho etikos“, muftijus pasakė: „Viena kregždė dar nereiškia pavasario“. Tačiau ši pirmoji kregždė kartu esanti daug žadantis pranašingas „taikos meto“ ženklas. Apžiūrėję mečetę, popiežius ir didysis muftijus pastarojo kvietimu kartu tyliai pasimeldė. Po to popiežius Benediktas XVI susitiko su armėnų apaštališkuoju Konstantinopolio patriarchu Mesrobu II. Armėnų apaštališkoji Bažnyčia šiuo metu yra didžiausia krikščionių bendruomenė Turkijoje. Per pamaldas patriarchinėje katedroje popiežius apgailestavo dėl susiskaldžiusios krikščionijos keliamo „papiktinimo“ ir ragino kuo skubiau užgydyti persiskyrimo žaizdas. Benediktas XVI netiesiogiai užsiminė apie armėnų genocidą: armėnų tauta, pasak jo, liudijusi savo tikėjimą „dažnai labai tragiškomis aplinkybėmis“, kaip, pavyzdžiui, šiame šimtmetyje. Susitikimą popiežius pavadino „daugiau negu vien paprastu ekumeninio mandagumo ir draugystės gestu“. Jis esąs visiškos krikščionių vienybės bendros vilties ženklas. Bažnyčios susiskaldymą jis pavadino tragišku ir akivaizdžiai prieštaraujančiu Dievo valiai. Tai kenkia švenčiausiam krikščionybės reikalui – Evangelijos skelbimui. O juk Kristus savo gyvybę atidavęs už tai, kad nugriautų skiriančias sienas. Trečioji vizito diena baigta susitikimais su sirų ortodoksų metropolitu bei didžiuoju Turkijos rabinu ir vakariene su Katalikų vyskupų konferencijos nariais. Po to dar susitikta su maždaug 150 katalikų jaunuolių, kurie delegatūros sode pagiedojo bažnytinių giesmių ir padainavo turkų liaudies dainų. Gruodžio 1 d. Popiežius Benediktas XVI užbaigė savo apsilankymą Turkijoje šv. Mišiomis Stambulo katalikiškoje Šventosios Dvasios katedroje. Pamaldas vėl ženklino raginimai siekti krikščionių vienybės. Kaip garbės svečiai dalyvavo ekumeninis patriarchas Bartolomėjus I, armėnų apaštališkasis Konstantinopolio patriarchas Mesrobas II, sirų ortodoksų metropolitas Mar Filüksenas, kiti aukšti krikščioniškųjų Bažnyčių ir miesto atstovai. Per pamokslą Benediktas XVI iš naujo paragino imtis ekumeninių pastangų. Jonas Paulius II 1979 m. šioje katedroje išreiškęs viltį, kad naujasis tūkstantmetis jau atrasiąs suvienytą Bažnyčią. „Ši viltis dar netapo tikrove, tačiau popiežius vis trokšta pamatyti ją išsipildžiusią“. Ekumenizmui visuose bažnytiniuose reikaluose teiktina pirmenybė. Nė viena Bažnyčia neturinti priiminėti sprendimų, priešingų vienybės troškimui ar jai kenkiančių. Benediktas XVI ragino krikščionis ir sunkiomis aplinkybėmis išpažinti savo tikėjimą. Bažnyčiai nerūpi valdžia ar turtai, jos užduotis skelbti Kristų. „Jūs žinote, kad Bažnyčia niekam nenori ko nors primesti, ji tik prašo leisti laisvai gyventi, kad galėtų rodyti tą, kurio negali slėpti, – Jėzų Kristų“, – sakė popiežius. Jis taip pat užsiminė apie katalikų padėtį Turkijoje, kur jie savo kasdienybe dalijasi su musulmonais. Katalikai turėtų būti jautrūs „alkstantiems teisingumo, taikos, orumo ir pagarbos sau ir savo broliams bei seserims“. Pamokslo pabaigoje popiežius pabrėžtinai šaukėsi naujų Sekminių: „Atsiųsk, o Viešpatie, savo Šventąją Dvasią visai Bažnyčiai, kad ji gyventų kiekviename jos naryje ir padarytų juos tavo Evangelijos šaukliais“. Stambulo apaštališkasis vikaras vyskupas Louis Pelatre padėkojo popiežiui už jo apsilankymą ir palaikymą. Tai mažai kaimenei buvę palaiminimas ir paguoda. Kad ir būdami negausūs, šios šalies katalikai stengiasi plėtoti turkų visuomenėje karitatyvinę bei socialinę veiklą ir prisidėti prie bendrosios gerovės. Palaiminimą šv. Mišių pabaigoje graikiškai suteikė Bartolomėjus I, lotyniškai – Benediktas XVI. Šv. Mišiomis baigėsi oficiali popiežiaus apsilankymo programa. Keturių dienų vizitas buvo penktoji Benedikto XVI kelionė į užsienį ir pirmoji į musulmonišką šalį. Oro uoste popiežių Benediktą XVI išlydėjo aukšti miesto ir regiono politikos veikėjai. Atsisveikindamas popiežius pasakė: „Savo širdyje jaučiu gilų dėkingumą, o dalis mano širdies ir pasilieka Stambule“. Jis puoselėjąs viltį, kad jo apsilankymas paliksiąs draugystės tarp tautų ir religijų ženklą bei išlaikysiąs teigiamą poveikį ir jam išvykus. „Bažnyčios žinios“ katalikai.lt | |
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt
į viršų