Katalikų interneto tarnyba išleido BENEDIKTO XVI (kard. J. Ratzinger) knygą lietuvių kalba „Pakeliui pas Jėzų Kristų“.
 
 

 

Popiežius BENEDIKTAS XVI
(kardinolas Joseph Ratzinger)
PAKELIUI PAS JĖZŲ KRISTŲ

Iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Žukas.
Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2005. – 144 p.

Pirmasis kard. Josepho Ratzingerio tekstų rinkinys lietuvių kalba po jo išrinkimo popiežiumi, trečioji knyga lietuvių kalba. Šiame pačio kard. J. Ratzingerio sudarytame rinkinyje pateikiamos reikšmingiausios jo pastarųjų metų publikacijos skirtos Jėzaus Kristaus slėpiniui. Akcentuodamas, jog evangelijų Jėzus visiškai kitoks, negu šiandien dažnai įsivaizduojamas, autorius ragina leistis į kelią pas tikrąjį Jėzų, „ieškoti autentiško, neiškreipto jo pavidalo“.  Autoriaus kalba įtaigi ir visiems prieinama. Visur ryškus jo neprilystamas teologijos išmanymas, skvarbus žvilgsnis. kai kurie apžvalgininkai šią knygą pavadino „tikėjimo pagrindų kursu geriausia to žodžio prasme“.

Leidėjų žodis

Šioje Josepho Ratzingerio, dabartinio popiežiaus Benedikto XVI, knygoje pateikiamos vienos reikšmingiausių jo pastarųjų metų publikacijos, visos tiesiogiai ar netiesiogiai skirtos Jėzaus Kristaus slėpiniui. Akcentuodamas, jog evangelijų Jėzus visiškai kitoks, negu šiandien dažnai įsivaizduojamas, autorius ragina leistis į kelią pas tikrąjį Jėzų, „ieškoti autentiško, neiškreipto jo pavidalo“.

Publikacijoje apie „Kristaus veidą Šventajame Rašte“ keliamas klausimas, kaip galima pamatyti Dievą ir ką apskritai reiškia ieškoti Dievo. Apžvelgdamas Senojo Testamento pamaldumą, autorius atkreipia dėmesį, jog čia Dievo ieškojimas buvo įgijęs Dievo veido ieškojimo pavidalą. Dievo veidas sutinkamas šventykloje, Dievo ieškoma ten keliaujant su nekaltomis rankomis bei tyra širdimi. Negana to, tas ieškojimas taip pat yra visą žmogų apimanti laikysena: jis yra pakeliui į susitikimą su Dievo veidu, kai yra „teisus“, tai yra kai daro tai, kas patinka Dievui. Tačiau tiesiogiai išvysti Dievo veidą nelemta, pamatyti galima tik Dievo nugarą. Bet tiesioginio regėjimo ilgesį vainikuos regėjimas „pabudimo“ akimirksnį. Naujojo Testamento naujybė yra Kristus. Jis yra Dievo veidas mums. Bet kaip pamatyti Kristų? Ieškoma ir pamatoma sekant. Sekti reiškia gyventi ten, kur yra Jėzus. O ta vieta, kur jo veidas mums tampa labai artimas yra Eucharistijos slėpinys, kuriame „Viešpats už mus leidžiasi paverčiamas nuodėme“.

Apmąstymuose apie „Kryžių ir naująją tikėjimo estetiką“ parodoma, jog tikėjimo tiesa pirmiausia atsiveria ne per samprotaujantį protą, bet per dvasinį sukrėtimą. Tokį sukrėtimą gali sukelti tikėjimo pagimdyto grožio išgyvenimas. Per tai susiliečiame su tiesos galia. Pasak autoriaus, „tikroji krikščionybės apologija,“ „viena vertus, yra šventieji, kita vertus, grožis, kurį pagimdo tikėjimas“. Atrasti tiesos, Kristaus, pažinimo per grožį būdą yra „primygtinis šios valandos reikalavimas“.

Trečiajame rašinyje gvildenama evangelizacijos bei įkultūrinimo tema. Mūsų sekuliarizuotosios kultūros atžvilgiu mums šiandien iškilusi tokia pati užduotis, kurią kadaise sprendė Bažnyčios tėvai pagoniškosios kultūros atžvilgiu, – kultūros evangelizacija. Tačiau kas tai yra? Evangelijai rūpi ne tik individas, bet ir kultūra, ji atvira visakm, kas kultūroje didu ir teisinga, tačiau kritiška tam, kas joje užveria vartus tikėjimui. Pasiremiant Bazilijaus Didžiojo pateiktu įtaigiu Evangelijos susitikimo su kultūra paveikslu, akcentuojama, jog evangelizacija yra ne „prisitaikymas prie kultūros, apsirengimas kultūros elementais paviršutiniškos įkultūrinimo sąvokos prasme“, bet „pjūvis“, kuriuo siekiama apvalyti, išgydyti sergančią kultūrą. Evangelizacija – tai „nuolatinis kantrus Logo ir kultūros susitikimas, kuriam tarpininkauja tikinčiųjų tarnystė“. Evangelizacija niekada nebūna vien intelektinis perteikimas, tai gyvenimo procesas, kuriam reikalinga bendruomenė, kurioje vyksta egzistencijos gijimas bei keitimasis.

Pagrindinėje knygos publikacijoje aptarinėjama Kristaus ir jo Bažnyčios vienatinumo bei visuotinumo tema. Tai savotiški 2000 m. Tikėjimo mokymo kongregacijos paskelbto dokumento Dominus Iesus komentarai. Iš pradžių stengiamasi atsakyti, iš kur randasi religinis reliatyvizmas, kodėl Jėzaus laikymas vienatiniu visų Išgelbėtoju traktuojamas kaip arogancija. Glaustai apžvelgdamas istorinio Jėzaus paveikslus nuo Harnacko iki New Age, autorius pabrėžia, kad jų negalią lemia, be kita ko, Evangelijos tekstų analizė istorinės kritikos metodais, paremtais filosofine prielaida, jog istorijoje pasitaiko tik tai, kas kyla iš mums žinomų gamtos bei žmogaus veikimo priežasčių ir todėl jokie dieviški įsikišimai negali būti istoriški. Autorius neginčija šios prielaidos teisėtumo, tačiau pastebi, jog šis vadinamasis „objektyvumo principas“ tampa „fatališkas ir pavojingas“ tada, kai suabsoliutinamas. Kai manoma, jog Dievo veikimo realiame pasaulyje negali būti, visa, kas susiję su Dievu, perkeliama į subjektyvaus potyrio sritį, „tada Jėzus negali būti Dievas, tada laikoma, kad jis išgyvenęs ypatingą Dievo potyrį“, tada jis pasidaro tik vienas iš asmenybių, turinčių didelių religinių potyrių, o jo laikymas vienatiniu bei visuotiniu išganymo nešėju ima rodytis kaip arogantiškas.

Kaip tad tokiomis sąlygomis keliauti pas tikrąjį Jėzų? Esminė problema, pasak autoriaus, šiandien yra Dievo klausimas: ar yra Dievas ir ar jis toks Dievas, kokį mums pavaizdavo Jėzus, tai yra, gebantis veikti pasaulyje ir bendrauti su mumis? Yra veikiantis Dievas, ar ne, – galiausiai yra apsisprendimo klausimas, lygiai kaip apsisprendimo dalykas yra ir pats objektyvumo principas. Rinktis Dievą reiškia rinktis gyvenimą, protą, gėrio ir tiesos objektyvumą. Apsisprendimas Dievop nėra vien intelektinis, bet apimantis visus egzistencinius klodus: „nuo naujo pažinimo neatsiejamas atnaujintas gyvenimas“. Tam, kuris leidosi Dievop, šalia akistatos su „tiesos mokymu“ būtina ir gyvenimo bendruomenė, įgalinanti „naujus patyrimus bei vidinius atsivėrimus“, bendruomenė, kurioje galima sutikti tikrąjį Jėzų, kuris su ja dalijasi bendru gyvenimu. Taip pažinus tikrąjį Jėzų, pažįstamas ir Tėvas, mat parodyti Dievą gali tik tas, kuris jį visiškai pažįstą ir yra matęs. O Dievą mato ir visiškai pažįsta tik Dievas. Visi kiti jo tiktai ieško iš tolo apgraibomis.

Toliau aptaręs misijos užduotį bei būtinybę, autorius nusako krikščionybės santykį su kitomis pasaulio religijomis. Jis primena, jog Bažnyčios tėvai, ikikrikščioniškajame pasaulyje ieškoję „Žodžių sėklų“, jas atrado ne religijose, bet filosofijoje, kritinio proto procese. Krikščionybė religijų atžvilgiu stoja kritinio proto pusėn, tačiau sykiu į jo istoriją irgi neįskirtina. Garbinimo formomis, liturgijos pavidalu ir gyvensenos formomis ji tęsia religijas, atnaujintas jos atnešto kulto. Krikščionybė perstato proto ir religijos santykį taip, kad pastaroji gyventų ženklinama tiesos reikalavimo. Turint tai galvoje, krikščioniui, pasak autoriaus, nevalia manyti, jog kiekvienas turįs gyventi toje religijoje, kuri jam teko dėl istorinių aplinkybių, nes visos religijos savaip yra išganymo keliai. Tada religija būtų užsklęsta nuo tiesos ir virstų vien įpročiu, bet pirmiausia ji žmones ne jungtų, bet esminiais būties klausimais atskirtų, įkurdindama juos atskirose tradicijose. Tas pat taikytina ir krikščionims: jie irgi turėtų ne tenkintis įpročiu virtusia krikščionybe, grynu apeigiškumu ir paveldėtais įpročiais, bet veržtis iš įpročio, idant susitiktų su tiesa, kūnu tapusia Jėzuje Kristuje.

Rašinyje „Žvelgti į Kristų“, atsiradusiame pasirengimo Didžiajam jubiliejui laikotarpiu, grįžtama prie Jubiliejaus prasmės. Autorius atkreipia dėmesį į būtinybę apvalyti atmintį, artimiau pažinti Kristų, įžiūrint jame nenykstamą bei atraminį mūsų gyvenimo pradą, bei jam atsiverti, primena popiežiaus Jono Pauliaus II raginimą „su nauju susidomėjimu grįžti prie Šventojo Rašto“. Norėdamas parodyti, kaip Šventajame Rašte atrasti Kristų, teisingai jį pamatyti bei įžiūrėti jame teisingo gyvenimo ir apskritai istorijos kryptį, autorius įtaigiai nagrinėja Mato pasakojimą apie Jėzaus gundymą. Publikacija baigiama karštu raginimu rinktis gyvenimą. Rinktis gyvenimą reiškia rinktis Dievą, o rinktis Dievą reiškia jį mylėti, vienytis su juo, kliautis juo ir patikėti jam save, vaikščioti jo keliais. Kaip rinktis Dievą, Kristų ir per tai gyvenimą, moko šventųjų pavyzdžiai.

Nedidelėje meditacijoje Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės proga apmąstoma, ką reiškia ši šventė. Visa ši šventė yra didelė malda: duok mums save, duok mums tikrosios duonos. Autorius žvilgsnis taip pat krypsta ir į tai, ką Viešpaties maldoje reiškia prašymas duoti kasdienės duonos. Jo akimis, tai ir būsimojo pasaulio duonos prašymas, prašymas, kad būsimasis pasaulis jau šiandien prasidėtų tarp mūsų.

Paskutiniai trys knygos rašiniai skirti Kristaus Kūno, Bažnyčios, ir Katalikų Bažnyčios katekizmo aktualumo temoms. Publikacijoje „Eucharistija – communio – solidarumas“ glaustai nuskaidrinamos minimosios sąvokos. Eucharistijos sakramento samprata išryškinama atskleidžiant, kodėl šis sakramentas nevadintinas Vakariene, kaip jis buvo iškeltas iš senųjų sąryšių ir įgijo savitą formą, besiremiančią žydų didžiąja padėkos ir laiminimo malda, kuriai Jėzus savo kančios išvakarėse suteikė naują gelmę. Nusakydamas Bažnyčios kaip communio esmę, autorius gyvai priešpriešina šią sąvoką concilium sąvokai, kuria po Vatikano II Susirinkimo irgi mėginta apibūdinti Bažnyčios prigimtį. Vėliau ji giliai teologiškai išskleidžiama remiantis Pauliaus ir Jono tekstais. Skleidžiant solidarumo sąvoką, atėjusią į Bažnyčią iš išorės, parodomi neigiami šios sąvokos taikymo nesiremiant Dievu padariniai, iškeliamas aikštėn jos krikščioniškasis turinys. Šiame kontekste taip pat pabrėžiama misijos būtinybė, keliais brūkšniais nužymima, kokia turėtų būti globalizacija. Rašinio pabaigoje, grįžus prie Eucharistijos sakramento, pastarasis apibūdinamas kaip perkeitimų grandinė, kurios tikslas – kad visa kūrinija taptų „naujuoju miestu“, gyvo Dievo gyvenamąja vieta.

Publikacijoje apie Bažnyčios visuotinumą bei katalikiškumą, remiantis į šv. Ignotu, iškeliamas aikštėn Kristaus ir katalikiškumo ryšys, katalikiškume įžiūrimas kokybinis ir kiekybinis matmuo. Kokybinis matmuo reiškia, kad Bažnyčioje Kristaus dėka glūdi gyvenimo pilnatvė, visos išganymo dovanos ir vienas bei vientisas atsakymas į visus visų žmonių klausimus ir ieškojimus. Tas vidinis katalikiškumas verčia Bažnyčią siekti išorinio, empirinio, katalikiškumo, būti visų tautų ir kultūrų Bažnyčia. Šio vidinio, kokybinio, katalikiškumo prasme Bažnyčia buvo virtualiai visuotinė jau nuo pat savo pirmosios akimirkos. Šią mintį autorius pagilina analizuodamas pasakojimą apie Sekmines Apaštalų darbuose. Galiausiai šis vidinis, kokybinis, katalikiškumas, visuotinumas priešpriešinamas babeliškajam visuotinumui. Babelio vienybė yra vienodumas, Kūrėjo norėtosios įvairovės slopinimas. Tai technicistinė vienybė, kai kuriama viena kalba, viena kultūra, visi vienodai kalba, rengiasi, elgiasi. Katalikiškasis visuotinumas yra vienybė įvairovėje, įvairovės nenaikinantis, bet abipusiu davimu bei ėmimu visus praturtinantis prisilietimas iš vidaus. Mat katalikiškoje Bažnyčioje viskas priklauso visiems, ir kiekviena Viešpaties turi būti išlaikyta bei išryškinta.

Pagaliau paskutiniame rašinyje apie Katalikų Bažnyčios katekizmo aktualumą, praėjus dešimčiai metų po jo paskelbimo, glaustai nusako Katekizmo atsiradimo aplinkybes, atsakydamas į kritiką nurodo jo paskirtį bei ribas, išsamiau aptaria kai kurias temas, viešuosiuose debatuose susilaukusias didesnio dėmesio, – Šventojo Rašto vartoseną katekizme, katekizmo mokymą apie sakramentus ir dorovę.

Sudėtingi dalykai knygoje pasakomi įtaigia, visiems prieinama kalba. Visur ryškus neprilygstamas autoriaus teologijos išmanymas, jo skvarbus žvilgsnis. Kai kurie apžvalgininkai šią knygą pavadino „tikėjimo pagrindų kursu geriausia žodžio prasme“.

2005 m. rugsėjis

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt