J. Valiušaičio fotografijų parodos vasarą Vilniuje apie šv. Tereselę Lietuvoje 2007 metais
 
 

 

1. Aušros Vartuose „VEIDAS VIEŠPATIES LANGE“ nuo birželio 22 d.
2. Katedroje „LIGONIŲ PAGUODA“  liepos 6 – rugpjūčio 15 d.
3. Bernardinuose „ESU MAŽYTĖ SIELA“ liepos 6 – rugpjūčio 3 d.
4. Šv. Ignoto Vilniaus Įgulos bažnyčioje „SKAMBANTIS ANTPETIS“ liepos 9–31 d.

 

„Koks gražus – tas pašaukimas, kurio tikslas –
sieloms druską išsaugoti!“
Iš šv.Teresėlės dienoraščio

„Druska – geras daiktas, bet jeigu ji nustotų sūrumo,
Kuo ją pasūdysi? Ji nebetinka nei dirvai, nei mėšlui,
o išmetama laukan. Turėkite savyje druskos, ir
taikiai sugyvenkite tarp savęs...“
Lk 14,34 , Mk 9,50

SIELOMS DRUSKA

Gyvename laike, kai Pašaukimas ir pasišventimas tampa nebe klausimais. Klausimas – kokią naudingą profesiją, kokią aktualią specialybę pasirinkti, o nebe – kuo gi Aš – galėčiau kitiems pasitarnauti. Taigi, ar begalime mes, šiandienos žmonės – bebūti kam nors naudingi – negu sau patiems? Naudingi, reikalingi, svarbūs, įdomūs? Ar begalime – savo sielomis beužsūdyti – nors ką, ar begalime - įkvėpti kitą žmogų – užsidegti, pasišvęsti, dirbti sykiu ir išvien?

Taigi, Teresė Marija Marten, penkiolikmetė mergaitė – tiek aiškiai girdėjo savo pašaukimą, kad turėjo atkaklumo – per pusantrų metų – dusyk sulaukti priėmimo pas tuometinį popiežių Leoną XIII, ir būti trimis metais anksčiau nei leidžia Bažnyčios kanonas – 15 metų priimtai į vieną griežčiausių – Karmelio vienuolynų! Taip, ji nugyveno trumpą, devynerių metų vienuolinį gyvenimą, greitai užgeso, užalsinta to meto dusulio – džiovos, tačiau parašiusi vos vieną, 300 psl. autobiografinę knygą - „Vienos sielos istorija“, tapo viena iš 3 Katalikų bažnyčios moterų ir viena iš 33 visų Bažnyčios mokytojų!

Kas gi tas šventumas? Ar išsilavinimas? Ar žinojimas? Ar galėjimas? Šiandienos visa paralyžiuojanti liga yra bevalystė: nereikalingumas niekam kitam, net sau pačiam. Šv.Teresės pavyzdys byloja, kad reikalingu būti – reikia Trokšti. Ne tavęs turi „reikėti“, bet tai Tu – turi norėti, turi trokšte, dusdamas trokšti – būti Reikalingu! Šventoji per tuos trumpučius dienų požiūriu, bet labai ilgus kančių ir minčių žvilgsniu metus – savyje sužadino tokį šventumo ilgesį ir troškulį, kuris neužgeso ir nenurimo – per 111 metų! Tai ką gi ji nuveikė, 24 metų mergaičiukė!? O gi mokėjo nepaprastai melstis. Šiandienos žmogui – net nelabai suprantama, ką čia reiškia „gerai melstis“. O visgi – mums tik atrodo, jog jeigu mums kas gerai einasi – tai dėl to, kad tai Mes – esame šaunūs! Ir visai ne dėl to, jog kažkas, kažkur tyliai už mus Meldžiasi! Kad mintimis pašalina kliūtis, už kurių taip užkliūtume, kad ir liktume visą amžinybę - bekovoją su savo vidaus priešais! Taigi, šv.Teresė pasėjo neregėtą maldingumą, galintį pajudinti kalnus, galintį gydyti ligas ir grąžinti jėgas. Pagal Bažnyčios tradiciją, šventumas pasveriamas antgamtiniais reiškiniais, atliepiančiais į mūsų maldas. Paprastai, leidžiama praeiti 50 metų po šventojo mirties, ir turi pasitvirtinti bent du stebuklai – nepaprasti išgijimai ar maldų išsipildymai. Tačiau šv.Teresėlei – nereikėjo laukti 50 metų: per 27 metus po jos mirties įvyko virš 25.000 stebuklų, tame tarpe ir praregėjimų. Praregėjimų tokių ryškių – kaip visiems žinomos, tačiau nedaugeliui žinomos, kad aklos gimusios – prancūzų dainininkės Editos Piaf praregėjimo, besimeldžiant prie šventosios palaikų.

Keletas žodžių apie Šventąją – ir Fotografiją. Fotografija jau taip įaugo į mūsų kasdienybę – kad beveik nė nemąstome, o kokia Vaizdo išlikimo prasmė? Ar tik, kad nepamirštume Savęs? Savo grožio? Jaunystės? Kad Mintume? Atmintume? Įmintume? 1890-siais Fotografija buvo didelis turtas, todėl Martenų šeimos Teresėlės sesers Celinos vienuolynan atsinešti – ranka rašyta Biblija, ir fotoaparatas buvo didžiulis kraitis. Ir štai, praėjus šimtmečiui - tapo dar akivaizdžiau, jog joks kitas žmogaus rankų kūrinys – neišsaugo taip nuostabiai žmogaus atminties ir dvasios – kaip Fotografija. Kaip nuostabu, kad turime išsaugotus gyvus Šventosios atvaizdus! Jos sesuo Celina yra padariusi 56 Teresėlės fotografijas, iš kurių išlikusios yra 23. Tris iš jų – matome parodoje: 20-metės Teresės Karmelio vienuolyne (1893), Seserų karmeličių - skalbiančių (1895) ir Teresėlės, amžinam užmigusios – gėlėse (1897). Kitas – pamatysime fotofilme „Malonių liūtis“. Jos parengtos padedant Teresėlės kelionės Lietuvoje vadovui Liutaurui Serapinui.

Už šios parodos atsiradimą dėkingas Kauno Dailės galerijos „Aukso pjūvis“ vadovei Lolitai Vyžintienei, Panevėžio Petro ir Povilo bažnyčios kunigams ir parapijiečiams, Aušros Vartų kunigui Žydriui, Įgulos bažnyčios kunigui Rimui Venckui, Bernardinų klebonui Arūnui Peškaičiui, Katedros klebonui Ričardui Doveikai, bičiuliams – Sigutei Dabulskytei, Dariui Kerui, Vitalijai Vasiliauskaitei, Ramintai Daukšaitei, Eglei Genytei, Dainiui Butautui, Nijolei Stunskaitei, Vidai Grigaliūnaitei bei Vaivai Šeškevičiūtei. Bet labiausiai dųkui už beribę kantrybę žmonai Dianai, taip pat Mamai, broliui Vidmantui - be kurių nuolatinio palaikymo, paramos ir tikėjimo - niekada nebūčiau išgalės užbaigti šio darbo.

Taip pat dėkoju daugybei matomų ir nematomų tikinčiųjų, kurie meldėsi už mane visuos šiuos 14 mėnesių – nuo pirmos Teresėlės relikvijų lydėjimo dienos iki paskutinės parodų parengimo dienos.
Ačiū visiems, ir kiekvienam.

fotografas Juozas VALIUŠAITIS

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt