Dr. Lina Šulcienė. Apologetikos galimybė šiandieniame pasaulyje („Bažnyčios žinios“, 2013 Nr. 4)
 
 

Dr. Lina Šulcienė

APOLOGETIKOS GALIMYBĖ ŠIANDIENIAME PASAULYJE

Kiekvienas krikščionis anksčiau ar vėliau susiduria su reikalu užsiimti apologetika ir vienaip ar kitaip reaguoti į krikščioniškojo tikėjimo ar Bažnyčios antpuolius, nepagrįstą kritiką ar tiesiog šališką, menkai pagrįstą laikyseną. Apologetikos istorija siekia du tūkstančius metų. Ji išgyveno skirtingus raidos etapus. Nors apologetinė veikla visuomet reikalauja tam tikros paties apologeto laikysenos, sykiu kiekvienas laikmetis siūlo jai savitą kontekstą, savitą istorinę ir kultūrinę situaciją.

Olandų pastorius, apologetinių veikalų autorius Wimas Rietkerkas svarsto apologetikos galimybę šiandieniame pasaulyje. Straipsnyje „Apologetikos spąstai arba Dievas teisiamųjų suole?..“ (1) jis analizuoja nūdienos kontekstą ir pateikia gana pagrįstas įžvalgas apie tinkamus ir netinkamus šiandien apologetikos būdus. Rietkerkas nurodo, kokių aklaviečių reikėtų saugotis krikščioniui, kuris angažuojasi esant reikalui ginti savo tikėjimą.

Straipsnio autorius atsispiria nuo Clive’o Stapleso Lewiso idėjos veikale „Dievas teisiamųjų suole“ (2), esą nūdienio Vakarų žmogaus sąmonė Dievą pasodina į teisiamųjų suolą. Pasak Lewiso, XVI amžiaus žmogus manė esąs teisiamas, Dievą laikė teisėju ir Liuterio žodžiais klausė: kaip man rasti gailestingąjį Dievą? Tačiau dabar vaidmenys susikeitė. Žmogus tapo teisėju, o Dievas pasodintas į teisiamųjų suolą. Žmogaus teismas gan atlaidus: jei Dievas turi svarių priežasčių leisti karus, skurdą, ligas, jis pasirengęs jas išklausyti. Teismas galbūt net išteisins Dievą. Bet ne tai svarbiausia. Svarbu, kad žmogus apsivilko teisėjo mantiją, o Dievas sėdi teisiamųjų suole.

Ši Lewiso metafora, nors sukurta prieš penkis dešimt¬mečius, atrodo, tinka ir mūsų dienoms. Dievas iš tiesų tarsi pasodintas į teisiamųjų suolą, o mes – krikščionys – imamės Jį ginti. Mes nesąmoningai prisiimame vaidmenį, kurį mums primeta šiandienis pasaulis, šiandienis Vakarų žmogaus mentalitetas, – advokato, kaltinamojo gynėjo, vaidmenį.

Pasak Wimo Rietkerko, tai yra šiandien krikščioniui paspęsti spąstai. Kad iš tiesų taip yra, atsiskleidžia analizuojant teismo metaforą.

Kas jos veikėjai? Kaltintojas yra emancipuotas šiuolaikinis Vakarų žmogus. Kaltinamasis – Dievas. Advokatai esame mes, šiandienos krikščionys.

Iš tiesų galime padaryti prielaidą, kad Dievas sutiks sėstis į teisiamųjų suolą. Negalima atmesti, kad Jis pasirengęs nusižeminti iki tokio vaidmens, – sykį Jis jau tai padarė. Bet net jei taip būtų, ar Jis sutiks, kad mes būtume Jo advokatais?

Ginti Dievą – iš pažiūros labai graži misija. Kokį garbingą statusą įgyju, kai esu Dievo gynėjas! Kaip tai kilnu! Bet šioje nuostatoje slypi pavojus, kuris gali tapti apologeto intencijos priešybe.

Wimas Rietkerkas advokato pozicijos provaizdį įžvelgia Ievos polemikos su gundytoju istorijoje trečiajame Pradžios knygos skyriuje. Ieva pakliūva į spąstus, kai gundytojas ištaria: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode’?“ (Pr 3, 1b). Jis apverčia tiesą aukštyn kojomis ir pateikia subjaurotą Dievo pavidalą. O ji? Ieva imasi apologeto funkcijų – ji gina Dievą: „Sodo medžių vaisius mes galime valgyti. Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: ‘Nuo jo nevalgysite!’“ (Pr 3, 3a) „Nei jį liesite“, – priduria ji iš didelio uolumo. Dievas to nesakė. Ji labai uoli. Bet ne tai svarbiausia.

Kokią klaidą padaro Ieva? Ji priima subjaurotą Dievo pavidalą, kuriuo persmelkti gundytojo žodžiai. Jo siūlomas Dievo vaizdinys tampa Ievos atsakymų atskaitos tašku. Kodėl šis vaizdinys subjaurotas? Jie abu ima kalbėti apie Dievą kaip apie kažką kitą, kažką, kas yra šalia. Kalbėdama apie Dievą, Ieva sukuria distanciją tarp savęs ir Jo. Jis nebėra jos Tu. Jis yra „kitas“. Jos pačios sugalvotas priedas: „nei jį liesite“ tik ženklina nuotolį. Tai subjaurotas Dievo pavidalas. Gundytojas jį pasiūlo ir Ieva priima. O paskui ima jį taisyti. Atsiradęs nuotolis yra properša šėtono balsui ir jo darbui. Ir štai tik ką Ieva nė neketino žiūrėti į medį, o dabar jau skina ir valgo jo vaisius.

Kodėl Ieva priima šį subjaurotą Dievo pavidalą? Ar tai nutinka netyčia? Gal tai užsimiršimas?

Wimas Rietkerkas mano, kad ne. Subjaurotas Dievo pavidalas yra kaina, kurią Ieva sumoka už slapta į jos sąmonę įsiskverbusį suvokimą, kokią kilnią misiją ji atlieka. Išdidumas prisėlina ir apima ją. Ir štai ji mėgina atsiteisti už savo Dievo įžeidimą!

Deja, liūdna Ievos istorija gali tapti apologetikos provaizdžiu. Mūsų apologetinė veikla gali iš esmės sužlugti būtent tada, kai įsileidžiame į savo širdį tą patį nuodą, kuris valdo krikščionybės kritiko ar ateisto sąmonę. Tai ta pati priežastis, ta pati šaknis.

Kas tai? Kas yra Dievo netikėjimo priežastis? Prastas apologetas, kuris jos nežino. Kai nežinai ligos priežasties, negali gydyti nei kitų, nei savęs. Apie Dievo netikėjimo priežastį praktiškai nekalbama. Mūsų sąmonei būdinga tam tikra nejautra jos atžvilgiu.

Visais laikais pagrindinė netikėjimo priežastis yra ši – nenoriu, kad būtų Dievas. Kodėl? Nes aš pats noriu būti Dievu. Nenoriu nieko, kas būtų viršesnis už mane. Juolab to, kuris viską apie mane žino. Ir net jei toks galbūt yra, aš ignoruoju Jo buvimą. Anot J. P. Sartre’o, jei Jis yra, manęs tai neliečia, nedomina.

Ir pirmiesiems tėvams, ir mums visiems būdinga ši liga – mes norime būti dievais. Renesanso epochoje žmogaus sudievinimas tapo kultūrologine koncepcija. Šiandien ji beveik virto pasaulėžiūrine norma. Netikėjimo šaknį Bažnyčios tėvai vadina tiesiog puikybe.

Šią pamatinę savo oponento nuostatą – nenoriu jokio Dievo virš savęs, nes pats noriu būti dievu – apologetas turėtų turėti galvoje, antraip jo veikla veikiausiai bus bergždžia. Juk neretai racionalūs argumentai, kuriuos pateikia krikščionybės oponentas, nėra jo kritikos motyvas. Ne tiek svarbu, kas formuluojama – ar primityviausi Dievo kaltinimai dėl blogio pasaulyje, ar sudėtingiausia net pačius krikščionis ištinkanti abejonė, tai tėra netikėjimo šaknies, kuri būdinga kiekvienam žmogui, padarinys, išdava, išorinė jos forma. Svarbu ne tik ar ne tiek atsakinėti į argumentus, kiek žvelgti į pačią priežastį ir galynėtis su ja.

Geriausias pavyzdys mums yra pats Jėzus. Evangelijose matome tam tikrą jo kalbos nelogiškumą: jam užduodamas klausimas, o jis atsako kažką kitą, tarsi ignoruodamas formalų klausimą. Jėzus mato šaltinį, iš kurio kyla klausimas, ir nukreipia savo kalbą į jį, į netikėjimo priežastį.

Apologetinėje veikloje mes taip pat nežeisdami žmogaus turėtume eiti prie šios šaknies.

Bet pirmiausia patys savyje turėtume į ją taikyti. Ar gali puikybė įžengti į apologeto širdį? Žinoma. Bet jei ji vis dėlto ten įžengia, ar jo veikla gali būti sėkminga? Jei apologetą svaigina kilni Dievo ir Bažnyčios gynėjo misija ir sykiu sumokama pernelyg didelė iškreipto Dievo pavidalo priėmimo kaina, ar jis netampa Dievo kaltintojų bendrininku? Juk tada ir jų, ir jo veikimo šaknis ta pati.

Wimas Rietkerkas siūlo išeitį. Pasak jo, Ieva neturėjo imtis ginti Dievo. Jai derėjo tik parodyti gundytojui, ką jis jai pasakė. Kitaip tariant, atspindėjimo metodu tarsi veidrodyje parodyti jam pavidalą, kurį jis panoro primesti Dievui. Maždaug tokia forma: ar supranti, ką pasakei? Tu vaizduoji Dievą lyg kokį kankintoją ar budelį: jis išaugina nuostabų sodą, įkurdina jame žmogų ir sako: nedrįsk nieko liesti! Ar toks yra Dievas? Negi manai, kad pasauliui, kuriame gyvename, būdingi tokie sadistiniai dėsniai? Ar tai atitinka tikrovę?

Tai nėra Dievo gynyba. Tai veikiau atsigręžimas į tą, kuris klausia, kaltina, teisia. Tokį pat atspindėjimo metodą siūlo ir kitas apologetas Francis Augustas Schae¬fferis knygoje „Dievas, kuris yra“ (3). Pasak jo, savo oponentą dera traktuoti rimtai ir jautriai. Ir pamėginti atsidurti jo kailyje. Tai meilės kelias apologetikoje. Tiesa, juo einant, šiukštu negalima perimti subjaurotos Dievo ir tikrovės karikatūros. Taigi atspindėjimo metodo esmė – mylint kalbėti tiesą.

Ir – svarbiausia – visa tai turi vykti meldžiantis. Bendrystė su Dievu jokiu būdu negali nutrūkti. Dievas niekad negali tapti „Kitas“. Jis visada turi būti mano „Tu“.

Baigdamas kalbėti apie pirmuosius spąstus, į kuriuos gali įkliūti apologetas, Wimas Rietkerkas pabrėžia: Dievui nereikia, kad būtume jo advokatais, mes nesame ir negalime jais būti. Daugių daugiausia mes sėdime teismo salėje greta jo giminaičių, greta tų, kurie geriausiai jį pažįsta. Savo Advokatu jis pats pasirūpino. Toks yra tik vienas – Avinėlis, atiduotas kaip auka už mūsų nuodėmes.

Toliau analizuojant teismo metaforą lieka neatsakytas klausimas – kas šiame teisme yra teisėjas? Kas atlieka vaidmenį to, kuriam suteikta teisė ištarti paskutinį ir lemiamą žodį? Daugumai šiuolaikinių žmonių teisėjas yra žmogaus protas.

Dievas gali mėginti save išteisinti, bet jis turėtų turėti pakankamai įrodymų. Kas nusprendžia, kad jų pakanka? Žmogaus protas, grįstas žmogiškąja logika. Ir jei tokie įrodymai teismui nebus pateikti, Dievo byla pralaimėta. Filosofas Bertrand’as Russellas sakė: „Jei laikų pabaigoje aš išvysiu Dievą – tuo aš netikiu, – bet vis dėlto jei šitai įvyks ir jei Dievas paklaus manęs, kodėl aš juo netikiu, aš atsakysiu: per maža įrodymų, Viešpatie! Pernelyg mažai įrodymų!“

Šiandien protas laikomas tiesos arbitru. Jam suteiktas aukščiausiojo teisėjo statusas. Ir krikščioniškoji apologetika, deja, labai dažnai priimdavo ir priima tokias žaidimo taisykles. Pasak Rietkerko, tai yra antrieji apologetiniai spąstai.

Wimas Rietkerkas apibrėžia protą kaip žmogaus gebėjimą mąstyti, kaupti ir tvarkyti suvokiamus ir patiriamus faktus, nusakyti jų sąryšius, suprasti jų veikimo mechanizmą ir žinoti, kaip į juos reaguoti. Protas yra puiki Dievo duota galia. Biblinis požiūris į aštrų, skaidrų mąstymą pozityvus. Patarlių knygoje skaitome: „Namai yra statomi išmintimi, sutvirtinami supratimu, o žinojimu jų kambariai pripildomi visokiausių brangių ir gražių daiktų“ (Pat 24, 3–4). Apaštalas Paulius rašo: „Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau piktybe būkite kūdikiai, o išmanymu – subrendę žmonės“ (1 Kor 14, 20). Dėl proto galios žmogus įvaldė gamtą, sukūrė naująsias technologijas, lengvinančias mūsų gyvenimą. Dėl jos jis tapo pajėgus įveikti ligas ir skurdą. Mokslo ir technikos pasiekimai liudija proto triumfą ir skatina mus pripažinti protą tikruoju pažinimo šaltiniu ir galutine tiesos instancija.

Bet ar taip yra? Pasak Rietkerko, tikrai ne.

Žmogaus pažinimo gebėjimas nėra redukuojamas tik į proto ir jam asistuojančių juslių koreliaciją. Pažintinis pasaulio vaizdas, kurį formuojasi žmogus, negali būti paaiškintas juslių ir proto veikimu. Jis negali būti paaiškintas netgi prie jų pridėjus įvairiausias psichofizinės žmogaus sistemos patyrimines ir pasąmonines reakcijas. Kokia didelė žmogaus tikrovės dalis atsirastų užribyje, paraštėse, jei joje karaliautų vienintelis proto ir žmogiškosios logikos kriterijus!

Kita vertus, argi neturime tokios patirties: mėgini įtikinti žmogų loginėmis prielaidomis, o rezultatas – visiškai priešingas, pateiki vadinamuosius Dievo buvimo įrodymus, bet nė vienas tavo draugo neįtikina, priešingai, jis dar labiau tikras savo teisumu? Kodėl taip yra? Atrodo, įrodyta tiesa yra akivaizdybė, kurią kiekvienas turėtų priimti. Deja, taip nėra. Tektų pateikti svarius argumentus, turėtume svarstyti kartu su savo pašnekovu, skatinti jį susimąstyti. Tai dera daryti. Bet sykiu dera išblaškyti proto pretenzijas į savęs paties pakankamumą, išvaduoti jį nuo nepagrįsto karališko statuso. Išvaduoti, o ne nuversti. Proto veikla vertinga ir reikalinga. Bet svarbu parodyti, kokios nepagrįstos pretenzijos sudėtos į proto galią.

Apologetas patenka į spąstus, kai stovi ant to paties pamato, kaip ir kaltintojas – kai yra įsitikinęs, kad protu galima pasiekti ir vertinti tiesą.

Trečioji aklavietė, į kurią gali įkliūti šiuolaikinis apologetas, siejasi su postmodernizmo epochai, kurioje gyvename, būdinga nuostata, kad bet kuri į universalizmą pretenduojanti tiesa yra pavojinga. Šis ideologinis principas įsigalėjo XX amžiuje. Šiandien žmogus laikosi tam tikros pozicijos ne dėl to, kad ji teisinga, bet todėl, kad ji jam patinka, nes ji jam atrodo gera. Ir jam mažiausiai rūpi skelbti, kad jo pozicija galėtų tikti kiekvienam žmogui. Visos įsitikinimų sistemos laikomos vienodai vertingomis ir tikėtinomis. Jei jūs esate krikščionis, taip yra todėl, kad krikščionybė daug jums reiškia, suteikia jums jėgų ir dovanoja paguodą.

Į kokią aklavietę gali įkliūti apologetas tokios mąstysenos sąlygomis?

Jis gali imti kalbėti apie Gerąją Naujieną, kiek ji padės žmogui, kiek jį patenkins, kiek pagerins jo gyvenimo kokybę. Kitaip tariant, pirmiausia mąstyti apie žmonių poreikius ir juos laikyti krikščionybės paskelbimo atskaitos tašku yra spąstai. Nes nuo čia tik žingsnis iki Evangelijos sukomercinimo. Mes liaujamės skelbti tiesą ir imame reklamuoti Gerąją Naujieną.

Tačiau kai kurie apologetai nemano, kad tai blogai. Airių teologas Alisteris McGrathas knygoje „Statant tiltus“ (4) teigia, jog šiandien neturime kitos išeities ir privalome grynai taktiniais sumetimais į antrą planą nustumti tiesos ir netiesos klausimą, prisitaikyti prie šiuolaikinės postmodernios pasaulėžiūros ir kalbėti apie tai, kad krikščionybė labai patraukli. Dera visiems skelbti, kad tik Dievo meilė pajėgi pasotinti, patenkinti giliausius žmogaus poreikius, reikia parodyti krikščionybės aktualumą.

Bet žmogaus poreikių ir tiesos atskyrimas yra labai problemiškas dalykas. Juk jei koks nors dalykas patenkina mano poreikius, bet jis nėra tiesa, jis yra tariamybė, patogus pakaitalas, palengvinantis akimirkos būvį, bet iš esmės netiesa, ar aš galiu jo imtis? Ar tikėjimas, kurį renkuosi vien dėl to, kad jis patenkina mano poreikius, atneša ramybę, paguodą, pasitikėjimą savimi, nebus man svarbus tik tiek ir tik tol, kol tenkins mano poreikius? Krikščionybė arba klaidinga, ir tada ji neturi jokios vertės, arba ji yra tiesa, ir tada jos vertė besąlygiška.

Tačiau būtent prie tiesos klausimo šiandien žmogų atvesti labai sunku. Apie tai kalba C. S. Lewisas knygoje „Dievas teisiamųjų suole“. Pasak jo, ir viešojoje, ir privačioje erdvėje klausimas apie tiesą tarsi užgintas. Postmoderniam žmogui beveik neįmanoma žengti taip toli, kad jis išskirtų vieną iš religinių tradicijų ir paskelbtų ją vienintele teisinga. Jis gali įžvelgti jos santykinę vertę (moralė ir panašūs dalykai), jos socialinę vertę, bet ne jos tiesą.

XX a. pabaigoje JAV atlikti tyrimai parodė, kad 72 proc. jaunų žmonių nuo 18 iki 25 metų amžiaus netiki, kad egzistuoja absoliuti tiesa. Šiandien toks požiūris tik progresuoja. Mėgstama sakyti: „Puiku, kad jūs tikite šia tiesa“ arba „Nuostabu, kad tave tai veikia, bet manęs – ne, man reikia ko kito.“ Arba: „Tai gali būti tiesa jums, bet ne man.“ Postmodernus žmogus linkęs sakyti: „Aš sutinku, kad religija visuomenei yra naudinga, bet jos esmė nėra tokia jau svarbi. Geriau, kai žmonės yra tikintys negu kai jie yra netikintys. Tikintys žmonės geresni. Bet tai nesusiję su klausimu, egzistuoja Dievas ar ne. Tai tiesiog tam tikra socialinės psichologijos forma.“

Postmodernus žmogus mano, kad mes skelbiame krikščionybę ne todėl, kad ji yra tiesa, bet dėl to, kad tai geras dalykas – naudingas, padedantis, žodžiu, tenkinantis mūsų poreikius.

Pasak Rietkerko, pritarti šiai postmodernaus žmogaus nuostatai negalima. Kaip ir skelbti krikščionybės reklaminiu būdu – kaip gerą prekę poreikiams tenkinti. Šių dienų krikščionis turėtų elgtis kitaip – jis turėtų liudyti tiesą. Teismo posėdyje mes esame salėje sėdintys Dievo liudytojai. Mums dera liudyti Dievo buvimą.

Ką reiškia liudyti? Naujajame Testamente vartojamas terminas „liudyti“ nereiškia „atskleisti emocinę mano bendravimo su Dievu patirtį“. „Liudyti“ veikiau yra teisinis terminas, kuris reiškia „paskelbti faktus“. Mums reikia paskelbti faktus. Kai liudijimas tikras, tiesa atgyja. Ją atgaivina Dievo Dvasia. Ir tada priešais mus – gyvasis Dievas.

Šiandieniam žmogui tai nepatinka. „Žmonės nenoriai pereina nuo abstrakčios ir negatyvios dievybės prie gyvojo Dievo sampratos. Ir aš tuo nesistebiu. [...] Panteistų dievas nieko nedaro, nieko nereikalauja. Jei norite, jis tiesiog yra šalia jūsų, kaip knyga ant lentynos. Jis jūsų neieško. Nekyla pavojus, kad bet kuriuo metu nuo jo žvilgsnio sugrius žemė ir dangus.“ O tikras Dievas mus šokiruoja. „Panašų sukrėtimą esate patyrę ir anksčiau, dėl smulkesnių įvykių – kai jūsų rankoje įsitempia meškerės valas, kai kažkas šalia jūsų alsuoja tamsoje. [...] Sutikę kažką gyvą ten, kur tarėmės esą vieni, visada išsigąstame. „Tik pažiūrėkite! – sušunkame mes. – Jis gyvas.“ Taigi kaip tik šioje vietoje daugelis atsitraukia – jei galėčiau, taip pasielgčiau ir aš – ir nebesigilina į krikščionybę. „Beasmenis Dievas“ – gerai. Subjektyvus tiesos, grožio bei gėrio Dievas jūsų galvose – dar geriau. Beformė gyvybės jėga, tekanti per mus, milžiniška galybė, kuria galime naudotis – geriausia. Tačiau Pats Dievas, gyvas, kitame gale traukiantis virvę, galbūt artėjantis begaliniu greičiu, medžiotojas, karalius, sutuoktinis – tai jau visai kitas reikalas. Išmuša akimirka, kai vaikai, žaidę plėšikus, staiga nuščiūva: ar tik ne tikri žingsniai girdėti ten, koridoriuje? Išmuša akimirka, kai žmonės, knaisiojęsi religijoje („Žmogus ieško Dievo!“), staiga atsitraukia. Nejaugi mes tikrai Jį radome? Mes niekada nenorėjome nueiti taip toli. Dar blogiau – o gal Jis mus rado?“ (5).

Nesvarbu, kokiu metu gyventume – modernizmo ar postmodernizmo epochoje, pirmaisiais krikščionybės amžiais ar Renesanso laikais, – visuomet Evangelijos jėga yra suvokimas, kad tai tiesa, kad Dievas iš tiesų yra, kad jis tikras, esantis, gyvas. Tai sąlyčio, susitikimo su juo momentas. Tai tiesos apsireiškimo metas. Šią tiesą ir reikia liudyti.

Žinoma, į kalbas apie tiesą – ypač mūsų dienomis – galime leistis tik po to, kai savo gyvenimu, savo tarnavimu skelbiame Dievo tiesą ir jo gerumą. Bet iš viso to, ką darome ir ką sakome, turi būti aišku, kad tai tiesa ir kad taip buvo iš tikrųjų.

Ir paskutiniai, ketvirtieji, spąstai dėl kurių perspėja Wimas Rietkerkas, yra vadinamasis adresato pakeitimas.

Tai nutinka tada, kai, užuot kalbėję nekrikščioniškai auditorijai, imame kalbėti krikščionims. Mat tikroji apologetika visada nukreipta į netikintį žmogų, net jei jo čia nėra. Net jei kambaryje nėra nė vieno nekrikščionio, jis vis tiek pilnas netikinčių žmonių, nes netikėjimas gyvena kiekvieno tikinčio žmogaus širdyje. Tikroji apologetika – tai visuomet dialogas su netikinčiaisiais, tai įtikinimo veiksmas. Francis Augustas Schaefferis paklaustas, kodėl jis savo tekstuose vartoja gana keistą terminologiją, atsakė: „Aš visuomet mintimis kreipiuosi į nekrikščionį skaitytoją. Seniai supratau, kad, jei kalbu su nekrikščionimis, krikščionims tai visuomet padeda.“

Taigi straipsnyje „Apologetikos spąstai arba Dievas teisiamųjų suole?..“ Wimas Rietkerkas mėgina parodyti, kad šiandien tikroji apologetika yra ne Dievo gynyba, o gyvas gyvojo Dievo liudijimas savo gyvenimu ir žodžiu, kad apologetika neturėtų laikyti žmogaus proto sau pakankamu tiesos arbitru, kad net ir šiais postmodernizmo laikais svarbiausias apologeto rūpestis yra tiesa, ir ji negali būti pakeista poreikių tenkinimo principu, galiausiai, kad apologetas turėtų vengti pasiduoti pagundai kalbėti tikinčiųjų auditorijai ir taip pereiti prie tam tikrų instrukcijų kalbos.

Savo tekstą Rietkerkas baigia taip: „Taigi ar Dievas teisiamųjų suole? Argi Protas yra teisėjas? Dievas seniausiai paliko teismo salę ir siekia prisibelsti į aklinai uždarytas žmonių širdis!“

Nuorodos

(1) William Rietkerk. Pitfalls of Apologetics or God in the Dock...? // European Apologetics Network. 17 Jan. 2007.
(2) C. S. Lewis. God in the Dock: Essays on Theology. Edited by Walter Hooper. London: Collins, 1979.
(3) Francis A. Schaeffer. The God who is there. Crossway Books, 1990.
(4) Alister McGrath. Bridge-building. Inter-Varsity Press, 1992.
(5) C. S. Lewis. Stebuklai. Kaunas, 2007. P. 137–138.

„Bažnyčios žinios“, 2013 m., Nr. 4

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, [email protected]