„Katalikų pasaulio leidiniai“ lietuvių kalba išleido naujausią Benedikto XVI knygą „Jėzus iš Nazareto. Prologas“
 
 

IEŠKOKITE KNYGYNUOSE:

Joseph Ratzinger / Benediktas XVI

JĖZUS IŠ NAZARETO
Prologas
Pasakojimai apie vaikystę
Vilnius: „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2012. – 96 p.
ISBN 978-9955-29-212-8 

Iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Žukas

Knyga apie Jėzaus vaikystę Benediktas XVI užbaigia savo įspūdingą trilogiją „Jėzus iš Nazareto“. Joje autorius mėgina paaiškinti tai, ką apie Jėzaus vaikystę savo evangelijų pradžioje pasakoja Matas ir Lukas. Tai darydamas jis stengiasi atsakyti į du klausimus: ką tais tekstais savo valandą norėjo pasakyti autoriai ir ar tai, kas pasakyta, yra tiesa. Įtraukiantis evangelijų pasakojimų apie Jėzaus vaikystę aiškinimas dovanoja skaitytojui naujų ir kartais netikėtų įžvalgų.


Plačiau leidėjų puslapyje >>

Leidėjams leidus, skelbiame knygos pirmąjį skyrių.

I SKYRIUS

 „IŠ KUR TU?“ (Jn 19, 9)


Klausimas dėl Jėzaus kilmės kaip klausimas dėl būties ir misijos

Tardydamas Jėzų, Pilotas kaltinamojo netikėtai paklausia: „Iš kur tu?“ Kaltintojai raginimą pasmerkti Jėzų myriop dramatizavo pareikšdami, kad šitas Jėzus pasiskelbė Dievo Sūnumi, o už šį nusikaltimą Įstatyme numatyta mirties bausmė. Apsišvietusiam Romos teisėjui, savo skeptiškumą parodžiusiam jau klausimu, kas yra tiesa (plg. Jn 18, 38), tokia kaltinamojo pretenzija galėjo pasirodyti juokinga. Tačiau jis išsigando. Kaltinamasis pirmiau pareiškė esąs karalius, bet Jo karalystė „ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36). Tada mįslingai užsiminė, iš kur ir kam atėjęs: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą“ (Jn 18, 37).

Romos teisėjas visa tai turėjo palaikyti klejonėmis. Ir vis dėlto neįstengė atsispirti paslaptingam įspūdžiui, kurį padarė tas vyras, kitoks negu jam pažįstami kovotojai su romėnų valdžia, grūmęsi dėl Izraelio karalystės atkūrimo. Romos teisėjas klausia Jėzaus, iš kur tas esąs, norėdamas suprasti, kas Jis iš tikrųjų yra ir ko nori.

Klausimas dėl Jėzaus Iš Kur kaip klausimas dėl Jo vidinės kilmės, taigi tikrosios esmės, išnyra ir kitose svarbiausiose Jono evangelijos vietose ir taip pat yra reikšmingas sinoptinėse evangelijose. Jono bei sinoptikų evangelijose tam klausimui būdingas keistas paradoksas. Viena vertus, Jėzaus ir Jo pretenzijos, kad yra siųstas Tėvo, nenaudai kalba tai, jog tiksliai žinoma, iš kur Jis kilęs: Jis visai ne iš „dangaus“, ne iš „Tėvo“, ne iš „aukštybės“, kaip pats tvirtina (Jn 8, 23). Ne: „Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: Aš esu nužengęs iš dangaus?“ (Jn 6, 42).

Sinoptikai mini visiškai panašų disputą Nazareto, Jėzaus gimtinės, sinagogoje. Jėzus Šventojo Rašto žodžius paaiškino ne įprastai, tačiau, peržengdamas bet kurio aiškinimo ribas, susiejo juos su savimi bei savo misija (Lk 4, 21). Toks Rašto traktavimas, pretenzija, kad šventieji žodžiai kalba apie Jį, kad Jis yra raktas jiems paaiškinti, klausytojus – visiškai suprantama –išgąsdino. Išgąstis virsta prieštara: „Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?! Ir jie piktinosi juo“ (Mk 6, 3).

Juk gerai žinoma, kas yra Jėzus ir iš kur Jis, – Jis vienas iš kitų. Jis toks pat, kaip mes. Jo pretenzija ne kas kita, kaip įžūlumas. Negana to, su Nazaretu toks pažadas nesusijęs. Jonas perteikia, ką Pilypas sako Natanaeliui: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus.“ Natanaelis, kaip žinome, atsakė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ (Jn 1, 45 ir t.). Jėzaus, darbininko iš provincijos, paprastumas, regis, nežada jokio slėpiningumo. Jo kilmė liudija esant Jį tokį pat, kaip ir visi kiti.

Bet yra ir priešingas argumentas Jėzaus autoriteto nenaudai, jis išnyra dispute su išgydytu, praregėjusiu akluoju: „Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome“ (Jn 9, 29).

Panašiai po pamokslo sinagogoje kalbėjo ir nazariečiai, prieš numodami ranka į Jėzų kaip į pažįstamą bei lygų jiems: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis?“ (Mk 6, 2). Čia irgi išnyra klausimas: „Iš kur?“ – nors į jį paskui atsakoma nuoroda į giminystę.

Iš kur Jėzus? Šitai vienu metu žinoma ir nežinoma, į tai, regis, nesunku atsakyti ir kartu iki galo neatsakoma. Pilypo Cezarėjoje Jėzus klausia savo mokinių: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?.. O jūs kuo mane laikote?“ (Mk 8, 27 ir t. t.). – Kas yra Jėzus? Iš kur Jis? Abu klausimai neatsiejami vienas nuo kito.

Keturiose evangelijose siekiama į šiuos klausimus atsakyti. Jos parašytos tam, kad į tai būtų atsakyta. Matas, pradėdamas savo evangeliją Jėzaus genealoginiu medžiu, trokšta Jėzaus kilmės klausimą tinkamai nušviesti nuo pat pradžių; genealoginis medis yra savotiška visos evangelijos antraštė. Lukas, priešingai, Jėzaus genealoginį medį, tartum viešai pristatydamas Jėzų, nukelia į Jo viešosios veiklos pradžią, kad į tą patį klausimą atsakytų akcentuodamas ką kita – iš anksto nuvokdamas tai, kas paskui bus išplėtota visoje evangelijoje. Pamėginkime išsamiau pagvildenti abiejų genealoginių medžių pagrindinį tikslą.

Jėzaus kilmei suvokti, Mato nuomone, svarbiausi yra du vardai – Abraomas ir Dovydas.

Su Abraomu prasideda – išsklaidžius žmoniją dėl Babelio bokšto statybos – pažado istorija. Abraomas kreipia į būsimus dalykus. Jis keliauja ne tik iš savo kilmės krašto į pažado žemę, bet ir iš dabarties į ateitį. Jo visas gyvenimas nukreiptas priekin, yra ėjimo ateities gatve dinamika. Tad Laiške žydams jis pagrįstai vaizduojamas pažadu grįsto tikėjimo piligrimu: „Jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas“ (Žyd 11, 10). Abraomui pirmiausia pažadama palikuonių, tačiau ne tik: „visos žemės tautos ras jame palaiminimą“ (Pr 18, 18). Tad visoje su Abraomu prasidedančioje ir Jėzaus link vedančioje istorijoje žvilgsnis nukreiptas į visumą – per Abraomą palaiminimas ateis visiems.
Taigi jau nuo pat genealoginio medžio pradžios žvelgiama į evangelijos pabaigą, kur Prisikėlusysis sako mokiniams: „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Genealoginio medžio rodomoje ypatingoje istorijoje nuo pradžių ryškus tiesimasis į visumą; jau Jėzaus kilmėje glūdi Jo misijos visuotinumas.
Tiesa, visa genealoginio medžio bei jo pasakojamos istorijos struktūra nulemta Dovydo figūros, karaliaus, kuriam buvo pažadėta amžina karalystė: „Tavo sostas bus tvirtas amžinai“ (2 Sam 7, 16). Mato pateikiamas genealoginis medis paženklintas būtent šio pažado. Genealoginį medį sudaro triskart po 14 kartų; jis iš pradžių kyla nuo Abraomo iki Dovydo, paskui leidžiasi nuo Saliamono iki Babilono tremties ir tada vėl kildamas eina ligi Jėzaus, kuriuo pažadas išpildomas. Pasirodo amžinai išliksiantis karalius – tiesa, kitoks, negu būtų buvę galima tikėtis laikantis Dovydo modelio.
Toks suskirstymas išryškėja dar labiau atkreipus dėmesį į tai, kad iš hebrajiškų raidžių, sudarančių Dovydo vardą, gaunamas skaitmuo 14 ir dėl to Dovydas, jo vardas bei pažadas jam kelią nuo Abraomo iki Jėzaus lemia ir simbolikos požiūriu. Turint tai prieš akis, galima net sakyti, kad genealoginis medis su savo triskart po keturiolika kartų yra tikroji Kristaus Karaliaus Evangelija: visa istorija krypsta į Jį, kurio sostas bus tvirtas amžinai.

Mato genealoginis medis yra vyrų genealoginis medis, tačiau iki Marijos, kuria jis užbaigiamas, paminimos keturios moterys: Tamara, Rachaba, Ruta ir „Urijo žmona“. Kodėl šios moterys pasirodo genealoginiame medyje? Kokiais kriterijais remiantis jos atrinktos?

Teigta, jog visos keturios moterys buvo nusidėjėlės. Jų paminėjimas rodąs, kad Jėzus prisiėmęs nuodėmes ir su jomis pasaulio nuodėmę, o Jo užduotis buvusi nuteisinti nusidėjėlius. Bet tai negalėjo būti lemiamas atrankos aspektas, juolab jo neįmanoma pritaikyti visoms keturioms moterims. Svarbiau tai, kad visos šios moterys nebuvo žydės. Šitaip per jas į Jėzaus genealoginį medį įžengia tautų pasaulis – išryškėja Jo atsiuntimas pas žydus ir pagonis.

Tačiau svarbiausia, kad genealoginis medis užbaigiamas moterimi – Marija, kuri iš tikrųjų yra nauja pradžia ir visą genealoginį medį paverčia santykiniu. Karta po kartos eita pagal schemą: „Abraomui gimė Izaokas...“. Bet pabaigoje laukia kai kas visiškai kita. Priėjus iki Jėzaus, sakoma: „Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi“ (Mt 1, 16). Po genealoginio medžio pateikiamame pasakojime apie Jėzaus gimimą Matas mums praneša, kad Juozapas nebuvo Jėzaus tėvas ir Mariją norėjo atleisti dėl tariamos santuokinės neištikimybės. Tada jis įspėjamas: „Jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1, 20). Tad paskutinis sakinys apverčia visą genealoginį medį. Marija yra nauja pradžia. Jos sūnus nekyla iš vyro, bet yra naujas kūrinys, pradėtas Šventosios Dvasios.

Genealoginis medis išlieka svarbus: Juozapas yra juridinis Jėzaus tėvas. Per jį Jis Dovydo giminei priklauso pagal teisę, „teisėtai“. Ir vis dėlto kyla iš kitur, „iš aukštybės“ – iš paties Dievo. Čia labai konkrečiai susiduriame su Iš Kur, dvejopos kilmės slėpiniu: Jo kilmę galima įvardyti ir kartu ji yra slėpinys. Jo „tėvas“ tikrąja šio žodžio prasme yra tik Dievas. Vyrų genealoginis medis svarbus pasaulio istorijos plotmėje. Ir vis dėlto pabaigoje yra Marija, nuolanki mergelė iš Nazareto, kurioje įvyksta nauja pradžia, iš naujo prasideda žmogiškoji būtis.

Dabar dar meskime žvilgsnį į Luko evangelijoje esantį genealoginį medį (3, 23–38). Lyginant su šventojo Mato pateikiama protėvių seka, į akis krinta keli skirtumai.

Jau konstatavome, kad čia genealoginiu medžiu pradedamas viešasis gyvenimas, taip sakant, patvirtinamas Jėzaus viešosios misijos teisėtumas, o Matas genealoginį medį nukelia į evangelijos pradžią apskritai ir nuo jo pereina prie pasakojimo apie Jėzaus pradėjimą ir gimimą bei imasi dvireikšmio kilmės klausimo.

Paskui į akis krinta tai, kad Mato ir Luko genealoginiuose medžiuose sutampa tik keli vardai; skirtingai vadinamas net Juozapo tėvas. Kaip tai paaiškinti? Išskyrus iš Senojo Testamento paimtus elementus, abu autoriai rėmėsi tradicijomis, kurių šaltinių rekonstruoti neįmanoma. Mano nuomone, dėl to tiesiog net neverta kelti hipotezių. Abiem evangelistams rūpi ne paskiri vardai, bet simbolinė struktūra, aikštėn iškelianti Jėzaus vietą istorijoje, Jo įaustumas į istorinius pažado kelius bei nauja pradžia, kartu su Dievo istorinio veikimo tęstinumu paradoksaliai ženklinanti Jo kilmę.

Dar vienas skirtumas yra tas, kad Lukas kitaip negu Matas kopia ne nuo ištakų – nuo šaknų – iki dabarties, „medžio“ viršūnės, bet, priešingai, nuo „viršūnės“ leidžiasi iki šaknų, kad pabaigoje parodytų, jog galutinė šaknis glūdi ne gilumoje, bet „aukštybėse“, – žmogiškosios būties pradžioje stovi Dievas: „sūnaus Eno, sūnaus Seto, sūnaus Adomo, kuris buvo Dievo“ (Lk 3, 38).

Matui ir Lukui bendra tai, kad genealoginis medis nutrūksta ir perlūžta su Juozapu: „Jėzui buvo apie trisdešimt metų, kai jis pradėjo veikti. Jis buvo laikomas sūnumi Juozapo“ (Lk 3, 23). Lukas mums sako, jog teisės požiūriu Jis buvo Juozapo sūnus. O Jėzaus tikrąją kilmę jis jau yra pavaizdavęs pirmuose dviejuose savo evangelijos skyriuose.

Trimis sekomis po keturiolika narių Matas genealoginiam medžiui suteikė aiškią simbolinę teologinę struktūrą, o Lukas savo septyniasdešimt šešis vardus pateikia be išoriškai regimo suskirstymo. Tačiau ir čia istorijos laikui būdinga simbolinė struktūra: genealoginiame medyje yra vienuolika kartų po septynis narių. Lukas tikriausiai žinojo apokaliptinę schemą, pasaulio istoriją suskirstančią į dvylika dalių ir pabaigoje sudarytą iš vienuolika kartų po septynis narių. Tada čia taip tylomis būtų užsiminta, kad sulig Jėzumi atėjo „laiko pilnatvė“, kad sulig Juo aušta lemiama pasaulio istorijos valanda: Jis yra naujasis Adomas, vėl kylantis iš Dievo, tačiau radikaliau negu pirmasis, Jis ne tik kvėptelėtas Dievo, bet iš tikrųjų jo „Sūnus“. Mato evangelijoje simbolinę laiko struktūrą ženklina pažadas Dovydui, o Lukas – grįždamas iki Adomo – trokšta parodyti, kad Jėzuje žmonija prasideda iš naujo. Genealoginiu medžiu išreiškiamas pažadas, apimantis visą žmoniją.

Šiame kontekste paminėtinas ir kitoks Luko genealoginio medžio aiškinimas, būdingas šventajam Ireniejui. Savo tekste jis perskaitė ne 76, bet 72 vardus. 72 (arba 70), pasak Iš 1, 5, buvo pasaulio tautų skaičius – tas pats skaičius išnyra Luko pasakojime apie 72 (arba 70) mokinius, Jėzaus dar paskirtus greta dvylikos apaštalų. Ireniejus rašo: „Todėl Lukas rodo, kad genealogija nuo Viešpaties gimimo iki Adomo apima 72 kartas. Sujungdamas pradžią ir pabaigą, jis leidžia suvokti, jog Jėzus savyje suvienija visas nuo Adomo laikų išsibarsčiusias tautas ir visas kalbas, negana to, iš Adomo kilusių žmonių giminę kaip tokią. Todėl Paulius Adomą pavadino Ateinančiojo pirmavaizdžiu“ (Adv. haer. III 22, 3).

Net jei toje originalaus Luko teksto vietoje ir nėra su 70 susijusios simbolikos, kuria remiasi šventojo Ireniejaus egzegezė, tais žodžiais vis dėlto teisingai perteikta tikroji Luko genealoginio medžio intencija. Jėzus įima savin visą žmoniją, visą žmonijos istoriją ir lemiamai pakreipia ją nauja kryptimi – naujos žmogiškosios būties link.

Evangelistas Jonas, vis leidžiantis išnirti klausimui dėl Jėzaus kilmės, savo evangelijos genealoginiu medžiu nepradeda, bet į klausimą „Iš Kur“ nedviprasmiškai ir didingai atsako evangelijos prologe. Šį atsakymą į Jėzaus kilmės klausimą jis sykiu išplėtė iki krikščioniškosios egzistencijos apibrėžimo, remdamasis Jėzaus kilme atskleidė Jam priklausančiųjų tapatybę.
„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas... Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno palapinėje tarp mūsų“ (1, 1–4). Žmogus Jėzus yra Žodžio, amžino dieviškojo Logos gyvenimas šiame pasaulyje. Jėzaus „kūnas“, Jo žmogiškoji egzistencija, yra Žodžio „palapinė“: užuomina į šventąją keliaujančio Izraelio palapinę akivaizdi. Jėzus, taip sakant, yra susitikimo palapinė – visiškai realiai tai, ką tik kaip ženklas galėjo žymėti palapinė ir vėlesnė šventykla. Jėzaus ištaka, Jo „Iš Kur“, yra pati „pradžia“ – pirmasis pradas, iš kurio visa kyla, „šviesa“, pasaulį padaranti kosmosu. Jis kyla iš Dievo. Jis yra Dievas. Ši pas mus atėjusi Pradžia atveria – kaip pradžia – naują buvimo žmogumi būdą. „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę“ (1, 12 ir t.).

Dalyje rankraštinės tradicijos šiame sakinyje įžiūrima ne daugiskaita, bet vienaskaita: „kuris ne iš kraujo... užgimęs“. Tuomet sakinys taptų aiškia nuoroda į Jėzaus pradėjimą Mergelėje ir gimimą iš Mergelės. Tada dar kartą būtų konkrečiai pabrėžta Jėzaus būtis iš Dievo Mato ir Luko paliudytos tradicijos prasme. Tačiau toks perskaitymas yra antrinis; autentiškame evangelijos tekste čia visiškai aiškiai kalbama apie tuos, kurie tiki Kristaus vardą ir per tai gauna naują pradžią. Vis dėlto ryšio su Jėzaus gimimu iš Mergelės Marijos nenuneigiamai esama: kas tiki į Jėzų, tas per tikėjimą įžengia į paties Jėzaus naują pradžią, gauna tą pradžią kaip savąją. Visi šie tikintieji iš pradžių yra „užgimę iš kraujo ir vyro norų“. Tačiau tikėjimas jiems dovanoja naują gimimą: jie įžengia į Jėzaus Kristaus kilmę, tampančią ir jų pačių kilme. Remdamiesi Kristumi, per tikėjimą į Jį jie dabar yra užgimę iš Dievo.

Šitaip Jonas dar kartą apibendrino giliausią genealoginių medžių reikšmę ir sykiu pamokė suvokti tai kaip mūsų pačių kilmės, mūsų tikrojo „genealoginio medžio“ aiškinimą. Genealoginiai medžiai pabaigoje nutrūksta, nes Jėzus užgimė ne iš Juozapo, bet tikrai Šventosios Dvasios galia iš Mergelės Marijos, lygiai tas pat dabar galioja ir mums: mūsų tikrasis „genealoginis medis“ yra tikėjimas į Jėzų, dovanojantis mums naują kilmę, pagimdantis mus „iš Dievo“.

© UAB „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2012

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, [email protected]