Vienas klausimas, kurį reikia užduoti kandidatui į Seimą, o trys – sau pačiam, prieš atiduodant savo balsą rinkimuose
 
 

Prof. dr. Birutė Obelenienė

Po kiekvienų rinkimų į Seimą pamačius rezultatus pradedi galvoti, kad esame subtilų humorą mėgstanti tauta, besivadovaujanti caro Petro I patikrintu metodu. Norėdamas išjuokti kokį nepaklusnų „bojariną“ valdovas liepdavęs: „Tegul kalba viešai, bet ne iš rašto, o žodžiu, kad visas jo kvailumas išlįstų“. Kaip rodo patirtis – metodas patikimas, tačiau labai brangus. Kol mes tokiu istoriniu-praktiniu būdu patikrinsime visus besiveržiančius į tautos olimpą, galime likti ir be valstybės...

Galbūt reikėtų kokiu nors paprastesniu ir pigesniu būdu pasirinkti patikimą kandidatą, už kurį balsuotume? Kaip įsitikinti, kad priešrinkiminiai pažadai, gražios kalbos, spalvoti paveikslėliai ir visas kitas priešrinkiminis šurmulys nėra „šakėm ant vandens parašyti“?

Yra vienas labai nepatogus klausimas, į kurį atsakius kaip ant delno atskleidžia atsakiusiojo moralinės nuostatas. Jis lyg indikatorius parodo, ar asmuo, kuriam ruošiamės patikėti valdyti savo valstybę, puoselėja tikrai krikščioniškąsias vertybes, ar tik dedasi jas ginąs. Šis klausimas gali daugelį nustebinti ar net papiktinti, nes klausiama apie pamatines žmogiškąsias vertybes, nes jis paliečia be išimties kiekvieno žmogaus giliausią esmingąjį „aš“ centrą – sąžinę ir verčia rinktis klausiančiojo akivaizdoje: čia ir dabar. Į šį klausimą tėra tik vienas vienintelis teisingas atsakymas. Ir tas klausimas tikrai nėra biologijos žinių patikrinimas. Štai klausimas: „Ar žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento?“ Jei atsakymas yra „ne“ ar dar blogiau – klausiamasis pradeda išsisukinėti, neva tai – diskusijų objektas, nes mokslo dar neįrodyta ar pan., vadinasi, savo balso tikrai neverta už jį atiduoti. Kodėl? Kodėl šis paprastutis klausimas pajėgus atskleisti giliausią tiesą apie žmogaus įsitikinimus ir jo galimus sprendimus?

Pirma, žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento, kai susilieja dviejų skirtingų lytinių ląstelių branduoliai. Tai mokslo įrodyta tiesa ir naivu yra diskutuoti su neginčijamais moksliniais faktais. Tačiau ką daryti su šiuo mokslo faktu ir kaip elgtis, kai iškyla pasirinkimo dilema – tai jau moralės klausimas. Hipokratas dar 400 m. prieš Kristų suformulavo būsimų gydytojų priesaiką, kurioje teigiama: nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti. Taigi, pagarba žmogaus gyvybei nuo prasidėjimo iki natūralios mirties atsirado žymiai anksčiau nei gimė krikščionybė. Todėl, jei paklaustasis ima muistytis ir įrodinėti, neva tai – tik Bažnyčios ar tikėjimo klausimas, vadinasi, sako netiesą. Būna dar įdomiau, kai paklaustasis/oji ima teigti, jog yra giliai tikintis/i, lankosi bažnyčioje ir šv. Mišiose, tačiau žmogaus gyvybės pradžios klausimas yra labai asmeniškas apsisprendimas ir, nors būdamas/a tikras katalikas/ė, jis/ji nepritaria, jog žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo, nes jo/jos manymu „tai tik konceptas“. Katalikų Bažnyčios misija (vadinasi, ir kiekvieno jos nario pareiga) ir yra būti tuo moraliniu veidrodžiu, krikščioniškųjų vertybių (iš kurių pamatinė yra gyvybė) sergėtoju, ginti tuos, kurie patys nepajėgia apsiginti.

Taigi pirmasis klausimas, kurį reikia užduoti sau: ar mums reikia melagio, deklaruojančio, jog yra doras krikščionis, tačiau nesiruošiančio krikščioniškųjų vertybių ginti Seime?

Antra, išmintingam žmogui net ir nereikia mokslinių faktų apie žmogaus gyvybę, užtenka pasitelkti sveiką protą bei logiką: gyvybė yra tai, kas mus visus besąlygiškai vienija, mes visi buvome pradėti savo tėvų, visi buvome nuo pradžių žmogaus embrionais, savo motinų įsčių vaisiai, vėliau kūdikiai, vaikai, suaugusieji ir galiausiai tapsime seneliai. Žmogus iki gimimo ar žmogus, bebaigiantis savo gyvenimo kelią, – tai žmogaus vieno ir to paties gyvenimo raida. Jei mūsų gyvybė prasidėjo ne nuo apvaisinimo, tai kuo mes buvome?! Nuo pat pradėjimo nebuvę žmonėmis, niekada jais ir netaptume. Jei paklaustasis į Jūsų klausimą atsako „ne“ ar bando išsisukinėti, vadinasi, jis nesivadovauja nei sveiku protu, nei logika.

Tuomet antras klausimas, kurio dera paklausti savęs: ar su sveiku protu susipykusiems – vieta Seime?

Jei tūlas negerbia žmogaus gyvybės nuo pat jos pradžios, vadinasi, gyvybė pati savaime jam nėra vertybė. Toks asmuo palaikys visus įstatymo projektus, kuriuose leidžiamos manipuliacijos su žmogaus gyvybe: nemoralų dirbtinį apvaisinimą, leidžiantį žmogaus embrionų šaldymą ir sunaikinimą, dirbtinį abortą, kamieninių ląstelių išgavimą iš žmogaus embrionų, eutanaziją. Paklausite, ką eutanazija ir negimusiojo sunaikinimas turi bendro? Ogi tą patį vardiklį – gyvybė, kuri neduoda naudos, nėra vertinga, nesvarbu, ji dar negimusiojo, jau senelio ar ligonio. Seimo narys, manantis, kad žmogaus gyvybė prasideda kažkada, bet tik ne nuo apvaisinimo, palaikys visas populiacijos mažinimo strategijas, tokias kaip santuokos atsiejimo nuo šeimos, partnerystės įteisinimo, kontraceptikų rinkodaros ir lytinio švietimo programas, genderizmo propagandą mokyklose ir darželiuose, „reprodukcinių teisių“ įgyvendinimą, vienos lyties santuokas ir pan. Mokslininkai labai rimtai perspėja, jog mažėjant gimstamumui gresia „demografinė žiema“, kuri užtikrintai sunaikins valstybes greičiau, nei bet kokios ekonominės krizės ar gamtos kataklizmai. Vadinasi, visos strategijos, nukreiptos populiacijai mažinti, nesvarbu, kaip skambiai jos būtų pavadintos, – reprodukcinėmis teisėmis, pasirinkimo laisve ar savo kūno kontrolės teise, galima laikyti nukreiptomis prieš valstybės interesus arba antivalstybinėmis.

Todėl galiausiai paklauskime savęs trečiojo klausimo: ar aš noriu matyti Seime tokį žmogų, kuris kovotų prieš mano valstybės interesus?

„Artuma“

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt