Gegužės 18 – liepos 1 d. Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresės relikvijos Lietuvoje (su papildytais fotoreportažais)
 
 

Svetainė internete: www.svteresele.lt

Šv. Teresėlės relikvijų kelionės po Lietuvą tvarkaraštis ir nuorodos į reportažus (+FOTO)

(2007 07 27 įdėti paskutiniai papildymai, nuorodos į juos pajuodintu šriftu)

Gegužės 18–27 d. VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA

Gegužės 27 – birželio 3 d. PANEVĖŽIO VYSKUPIJA

Birželio 3–9 d. ŠIAULIŲ VYSKUPIJA

Šiaulių vyskupijos žinios:

Birželio 9–14 d. VILKAVIŠKIO VYSKUPIJA

Birželio 14–20 d. TELŠIŲ VYSKUPIJA

Birželio 20–27 d. KAUNO ARKIVYSKUPIJA

Kauno arkivyskupijos žinios

Birželio 27–30 d. KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJA

Birželio 30 – liepos 1 d. LIETUVOS JAUNIMO DIENOS


„Aš norėčiau apkeliauti visą žemę, skelbti Tavo vardą... skelbti Evangeliją visuose penkiuose pasaulio žemynuose, ligi pačių tolimiausių salų... Norėčiau būti misioniere ne kelerius metus, norėčiau būti ja ligi amžių pabaigos...“

Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė


Viešpats išpildė Teresės troškimą. Jauna, kukli, niekada už vienuolyno sienų neišėjusi karmelitė po mirties nesiliauja iš dangaus liejusi savo žadėtąjį rožių lietų – užtarimo malones žmonėms. Jos rašyta „Vienos sielos istorija“ Evangelijos žinia apie Dievo meilę persmelkė tūkstančių žmonių širdis. Ir nors nuo pirmojo šios knygos leidimo praėjo bene šimtas metų, Teresė savo raštais nepaliauja su jaunatviška mylinčios širdies jėga skelbti gailestingosios Dievo meilės žinią visuose pasaulio žemynuose. Negana to, ji po mirties išties kaip misionierė keliauja po pasaulį. Esame pratę kaip piligrimai patys keliauti į šventąsias vietas, lankyti šventųjų relikvijas. O Teresėlė pati leidosi į piligrimystę.

1994 m. Prancūzijoje prasidėjusi jos piligrimystė tęsiasi iki šiol. Ji virto „malonės piligrimyste“: Teresės užtarimu vykusiais stebuklingais pagijimais, atsivertimais ir kitokiais nepaprastais įvykiais. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos nukeliavo tūkstančius kilometrų: nuo Rusijos iki Argentinos, nuo Australijos iki Vietnamo ir Airijos. Dabar šv. Teresėlė keliauja laivais, lėktuvais, autobusais, vežimais, traukiniais. Visur, kur tik lankosi jos relikvijos, suplaukia tūkstantinės Dievo ieškančios minios. Nuo mažų vaikų iki senyvo amžiaus žmonių, visuomenės atstumtųjų ir pačių įvairiausių luomų atstovų. Teresėlę „lanko“ ne tik ją gerai pažįstantys katalikai, bet ir budistai, musulmonai, induistai. Ji tapo „visiems viskuo“ (plg. 1 Kor 9, 22).

2007 m. gegužės 18 – liepos 1 d. šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos keliauja po Lietuvą. Jos pažadas po mirties iš dangaus siųsti rožių lietų skirtas visiems mums. Per 45 savo viešnagės Lietuvoje dienas Šventosios relikvijos aplankys visas vyskupijas, keliaus po miestų katedras, vienuolynus, kalėjimus, ligonines, primindamos visiems jos skelbtą vienintelę būtinybę: „Mylėti Viešpatį ir stengtis, kad Jis būtų mylimas.“


Šventųjų relikvijos

Bažnyčioje nuo pat ankstyvųjų laikų gyvavo paprotys susiburti draugėn maldai prie tikėjimo liudytojų, kankinių kapų. Šio papročio senumą mums primena katakombos – kapinės, priglaudusios daugybę Kristaus išpažinėjų kūnų, ir sykiu krikščionių maldos vieta. Ilgainiui Bažnyčioje paplito šventųjų relikvijų, tai yra jų mirtingųjų palaikų, gerbimas.

Šventųjų relikvijos – tai iškalbingi ženklai, mums, gyviesiems, liudijantys žmogaus trapumą ir sykiu nemirtingumo viltį. Relikvijos – tai iškovotos geros kovos, tai meilės pergalės ženklai. Priešingai nei mano nūdienos visuomenė, Dievas visada renkasi tai, kas silpna, idant sutrikdytų galinguosius. Žvelgdami į savo brolių bei seserų relikvijas išpažįstame, kad Viešpats, davęs mums mirtingą kūną, pakeis jį kitu, nemirtingu ir garbingu kūnu. Todėl relikvijos visada bus ant mūsų altoriaus, ant kurio Kristus prisikelia per kiekvieną Eucharistiją, tapdamas aukščiausiu mūsų prisikėlimo laidu.


Šv. Teresėlės relikvijos ir jų kelionės pradžia

1897 m. rugsėjo 30 d. mirusi jaunoji karmelitė palaidojama Lizjė kapinėse. Išleidus jos prisiminimų sąsiuvinius „Vienos sielos istoriją“, prie jos kapo ima traukti būriai maldininkų. Dėl gautų malonių jų vis daugėja. Šv. Teresės kūnas pirmąsyk ekshumuojamas 1910 m. rugsėjo 6 d. dalyvaujant vyskupui ir maždaug šimtui žmonių. Būsimos šventosios palaikai sudedami į švino karstą ir perkeliami į kitą vietą. Antrąkart palaikai ekshumuojami 1917 m. rugpjūčio 9–10 d. Galiausiai 1923 m. kovo 26 d. kūnas iškilmingai perkeliamas iš kapinių į Karmelio koplyčią. 1923 m. balandžio 29 d. Romoje švenčiama Teresės beatifikacija, o 1925 m. gegužės 17 d. – kanonizacija. 1925 m. rugsėjo 30 d. į Lizjė atsiklaupti prie praviro relikvijoriaus, kuriame ilsisi Teresės kūnas, ir įdėti auksinę rožę į Soligny trapistų vienuolyno vienuolio Marijos Bernardo sukurtos gulinčios statulos ranką atvyko popiežiaus legatas kardinolas Vico.

Daugelį metų būriai maldininkų atvykdavo į Lizjė šv. Teresės baziliką pasimelsti prie šventosios palaikų. Rengiantis minėti šventosios – viso pasaulio misijų globėjos – mirties šimtmetį prasidėjo didžioji jos relikvijų kelionė po pasaulį. Šventąją skelbiant Bažnyčios mokytoja jos relikvijos buvo atvežtos į Romą. Šv. Teresėlės relikvijos po pasaulį keliauja specialiame relikvijoriuje, vadinamajame „Šimtmečio relikvijoriuje“. Jis yra apkeliavęs visus pasaulio žemynus. Tai Brazilijos dovana šimtųjų šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės mirties metinių proga.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresės relikvijos šiandienai yra suburiantis, primenantis ir skatinantis ženklas.

— Nuo 1994 metų keliaudamos po visus žemynus jos suburia maldai daugybę įvairiausių žmonių, dėkojančių už gausias Dievo malones, gautas Šventosios užtarimu.

— Jos mums primena Teresėlės tikėjimo kelionę: vaikystę, kupiną artimųjų meilės ir skausmo, netekus mamos, trylikametės atsivertimą ir gilią gydančio Dievo patirtį, ankstyvą karmelitiškąjį pašaukimą, gyvenimą seserų bendruomenėje, kūdikystės kelią į šventumą, pašaukimą būti meile Motinos Bažnyčios širdyje, skausmingą ligą, tikėjimo naktį ir šventą mirtį.

— Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos mus skatina naujai išgyventi Evangelijos žinią – visa apimančią, visa įveikiančią gailestingąją Dievo meilę, įsiklausyti į jos išmintį, vedančią į Dangiškojo Tėvo Širdį.

Teresėlė po mirties keliauja po visą pasaulį skelbdama Dievo meilės žinią ir berdama rožių lietų – Jo meilės ženklus.

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt