Popiežius PRANCIŠKUS

Tikėjimas ir meilė: „Mes turime guldyti gyvybę už brolius“ (1 Jn 3, 16)

Žinia 22-osios Pasaulinės ligonių dienos proga
(2014 m. vasario 11 d.)

1. Minint 22-ąją Pasaulinę ligonių dieną, kurios tema šiemet yra Tikėjimas ir meilė: „Mes turime guldyti gyvybę už brolius“ (1 Jn 3, 16), kreipiuosi ypač į ligonius, į visus, kurie jiems padeda ir jais rūpinasi. Mieli ligoniai, Bažnyčia atpažįsta jumyse ypatingu būdu esantį kenčiantį Kristų. Taip yra: šalia mūsų kančios, o veikiau mūsų kančioje yra Kristaus kančia; jis su mumis neša kančios naštą ir parodo jos prasmę. Kai Dievo Sūnus pakilo ant kryžiaus, jis sugriovė kančios vienatvę ir nušvietė jos tamsą. Taigi mes atsiduriame prieš Dievo meilės mums slėpinį, teikiantį vilties ir drąsos: vilties, nes Dievo meilės plane netgi skausmo naktis atsiveria Velykų šviesai; ir drąsos, kuri leidžia mums priimti visus sunkumus drauge su Juo, vienybėje su Juo.

2. Įsikūnijęs Dievo Sūnus nepašalino iš žmogiškosios patirties ligos ir kančios, bet pats jas prisiimdamas perkeitė ir suteikė joms naują prasmę: paskutinį žodį taria ne liga ir kančia, o nauja gyvenimo pilnatvė; liga ir kančia perkeistos, nes vienybėje su Kristumi jos iš negatyvios patirties gali tapti pozityvia patirtimi. Jėzus yra kelias ir su jo Dvasia mes galime juo sekti. Panašiai kaip Tėvas atidavė savo Sūnų iš meilės ir Sūnus atidavė save dėl tos pačios meilės, taip pat ir mes galime mylėti kitus, kaip Dievas mus pamilo, atiduodami savo gyvybę už brolius. Tikėjimas į Dievą tampa gerumu, tikėjimas į nukryžiuotąjį Kristų tampa stiprybe mylėti iki galo, mylėti netgi priešus. Autentiško tikėjimo į Kristų įrodymas yra savęs dovanojimas ir meilės artimui skleidimas, ypač tiems, kurie jos nenusipelno, kenčiantiesiems ir esantiems visuomenės pakraščiuose.

3. Krikšto ir Sutvirtinimo galia esame pašaukti tapti panašūs į Kristų, Gerąjį Samarietį visiems kenčiantiesiems. „Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius“ (1 Jn 3, 16). Su švelnia meile artindamiesi prie tų, kuriems reikia globos, atnešame viltį ir Dievo šypseną į pasaulio priešybes. Kai didžiadvasiškas atsidavimas kitiems tampa mūsų veikimo stiliumi, mes leidžiame veikti Kristaus Širdžiai, kuri mus sušildo; taip prisidedame prie Dievo Karalystės atėjimo.

4. Idant augtume švelnumu, pagarbia ir jautria meile, mes turime nukreipti savo žvilgsnį į tikrą krikščionišką pavyzdį. Tai Jėzaus ir mūsų Motina, kuri yra visada dėmesinga Dievo balsui ir savo vaikų poreikiams bei sunkumams. Vedama joje įsikūnijusio dieviškojo gailestingumo, Marija nebegalvoja apie save ir skubiai leidžiasi kelionėn iš Galilėjos į Judėją norėdama susitikti su savo giminaite Elzbieta ir jai pagelbėti. Ji užtardama kreipiasi į savo Sūnų Kanos vestuvėse pastebėjusi, jog trūksta vyno. Per visą gyvenimo kelionę Marija širdyje nešioja senelio Simeono žodžius, pranašavusius apie jos sielą perversiantį kalaviją, ir ištvermingai stovi Jėzaus kryžiaus papėdėje. Ji žino, kaip eiti šiuo keliu, todėl yra visų ligonių bei kenčiančiųjų Motina. Galime kreiptis į ją su vaikišku atsidavimu ir pasitikėjimu, būdami tikri, kad ji mums padės, mus parems ir neapleis mūsų. Marija yra Nukryžiuotojo ir Prisikėlusiojo Motina: ji stovi šalia mūsų kryžių ir lydi mus kelionėje link prisikėlimo ir gyvenimo pilnatvės.

5. Šventasis Jonas, mokinys stovėjęs su Marija po kryžiumi, veda mus prie tikėjimo ir meilės versmių, į Dievo, kuris „yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16), širdį. Jis primena mums, kad negalime mylėti Dievo, jei nemylime savo brolių. Stovintieji po kryžiumi drauge su Marija išmoksta mylėti taip, kaip Jėzus. Kryžius yra „ištikimos meilės, kuria Dievas mus myli, tikrumas. Ta meilė tokia didelė, kad įeina į mūsų nuodėmę ir ją atleidžia, įžengia į mūsų kančią ir duoda jėgų ją pakelti, įžengia taip pat į mirtį, kad ją nugalėtų ir mus išgelbėtų. <…> Kristaus kryžius kviečia, kad mes leistumės užkrečiami šios meilės, moko mus žvelgti į kitą gailestingai ir švelniai, ypač į kenčiantį ir reikalingą pagalbos“ (Kryžiaus kelias su jaunimu, Rio de Žaneiras, 2013 m. liepos 26 d.).

Patikiu šią 22-ąją Pasaulinę ligonių dieną Marijos užtarimui, kad ji padėtų ligoniams išgyventi savo kančią bendrystėje su Jėzumi Kristumi ir paremtų visus, kurie rūpinasi ligoniais. Visiems ligoniams, visiems sveikatos apsaugos darbuotojams ir jiems padedantiems savanoriams nuoširdžiai teikiu savo apaštališkąjį palaiminimą.

Iš Vatikano 2013 m. gruodžio 6 d.