Popiežiaus Pranciškaus Žinia 2014 m. Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga (2014 m. sausio 19 d.)
 
 

Popiežius PRANCIŠKUS

Migrantai ir pabėgėliai: geresnio pasaulio link

Žinia 2014 m. Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga


Brangūs broliai ir seserys!

Mūsų visuomenės pasauliniu lygmeniu kaip niekada anksčiau išgyvena tarpusavio priklausomybės ir sąveikos procesus. Šie procesai, nors ir turi problemiškų ar neigiamų elementų, skirti ne tik ekonominiais, bet ir politiniais bei kultūriniais aspektais pagerinti žmonių šeimos gyvenimo sąlygas. Kiekvienas asmuo priklauso žmonijai ir kartu su visa žmonių šeima dalijasi geresnės ateities viltimi. Šitai įkvėpė man šių metų [2014-ųjų] Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos temą: „Migrantai ir pabėgėliai: geresnio pasaulio link“.

Mūsų kintančiame pasaulyje didėjantis žmogaus mobilumo reiškinys išnyra kaip, pasak popiežiaus Benedikto XVI, „laikų ženklas“ (plg. Žinia 2006-ųjų metų Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga). Migracija dažnai atskleidžia valstybių ir tarptautinės bendrijos trūkumus bei spragas, tačiau, kita vertus, sykiu liudija žmonijos siekį gyventi vienybe gerbiant skirtumus, puoselėjant priėmimo bei svetingumo nuostatą, įgalinančią teisingai dalytis žemės gėrybėmis, saugoti bei skatinti viso žmogaus kilnumą ir centriškumą.

Krikščionių akimis, migracijos reiškiniui, kaip ir kitai žmogiškajai tikrovei, būdinga įtampa tarp malonės bei atpirkimo paženklintos kūrinijos grožio ir nuodėmės slėpinio. Greta solidarumo ir svetingumo, broliškumo ir supratingumo ženklų esama atmetimo, diskriminacijos, išnaudojimo, kančios ir mirties. Būtent tomis sąlygomis migracija ne tik yra priverstinė, bet ir reiškiasi įvairiais susirūpinimą keliančiais prekybos žmonėmis bei jų pavergimo būdais. „Vergiškas darbas“ šiandien – įprastas dalykas! Vis dėlto, nepaisant kylančių problemų, pavojų bei sunkumų, daugelį migrantų įkvepia pasitikėjimas ir viltis; jų širdis stipriai trokšta geresnės ateities ne tik sau, bet ir savo šeimoms bei artimiems žmonėms.

Ką reiškia kurti „geresnį pasaulį“? Šiuo posakiu nedaroma naivi aliuzija į abstrakčias idėjas ar nepasiekiamą tikrovę, tačiau veikiau kreipiama į autentiško bei vientiso vystymosi paiešką, į pastangas kiekvienam laiduoti orias gyvenimo sąlygas, atsiliepti į teisėtus asmenų bei šeimų poreikius, gerbti, sergėti ir puoselėti Dievo mums dovanotą kūriniją. Garbingasis Paulius VI šiais žodžiais nusakė šiandienių žmonių siekius: „Patikimiau užsitikrinti maisto atsargas, sveikatą, pastovų darbą; neengiamiems, pašalinus visas kliūtis, žeidžiančias žmogaus orumą, parodyti, ko jie verti; jie siekia daugiau nuveikti, būti labiau išsilavinę, vienu žodžiu, daugiau turėti, kad būtų vertingesni“ (Populorum progressio, 6).

Mūsų širdis trokšta „daugiau“, ne vien daugiau pažinti ar turėti, bet pirmiausia ir daugiau būti. Vystymosi nevalia susiaurinti iki paprasčiausio ekonominio augimo, dažnai siekiamo neatsižvelgiant į silpniausius ir bejėgius asmenis. Pasaulis pažangos keliu gali judėti tik pirmutinį dėmesį skirdamas asmeniui, kai asmuo skatinamas visapusiškai neužmirštant nė vieno, įskaitant ir dvasinį, matmens, kai iš akių neišleidžiamas nė vienas asmuo, įskaitant vargšus, kalinius, vargstančius ir ateivius (plg. 25, 31–46), kai įstengiama nuo atmetimo kultūros pereiti prie susitikimo bei priėmimo kultūros.

Migrantai ir pabėgėliai nėra pėstininkai ant žmonijos šachmatų lentos. Tai – vaikai, moterys ir vyrai, dėl įvairių priežasčių paliekantys ar priversti palikti savo namus ir kupini to paties troškimo daugiau pažinti, turėti, tačiau pirmiausia daugiau būti. Iš vieno žemyno į kitą migruojančių, savo šalyse bei geografiniuose regionuose gyvenamąją vietą keičiančių žmonių kiekis įspūdingas. Šiuolaikiniai migraciniai srautai yra didžiausias žmonių, jei ne tautų, judėjimas istorijoje. Lydėdama migrantus ir pabėgėlius, Bažnyčia siekia suvokti migracijos priežastis ir sykiu stengiasi įveikti neigiamus padarinius bei daryti teigiamą įtaką migracinio judėjimo kilmės, tranzito ir kelionės tikslo bendruomenėms.

Deja, skatindami vystymąsi geresnio pasaulio link, negalime nutylėti to papiktinimo, kurį kelia įvairių atmainų skurdas. Smurtas, išnaudojimas, diskriminacija, marginalizacija, individualios bei kolektyvinės laisvės ribojimai – štai keli pagrindiniai įveiktino skurdo elementai. Šie aspektai dažnai lydi migracinį judėjimą, taip susiedami migraciją ir skurdą. Milijonai žmonių leidžiasi į migracines keliones bėgdami nuo vargo, persekiojimo ar tiesiog gelbėdami gyvybę ir dažnai, užuot patenkinę savo lūkesčius, susiduria su panieka, uždarumu, atmetimu bei kitomis, dar didesnėmis ir jų žmogiškąjį kilnumą žeidžiančiomis blogybėmis.

Migracijos tikrovė su savo globalizacijos epochoje išnyrančiais matmenimis verčia veikti naujaip, teisingai ir veiksmingai, o šitai neįmanoma be tarptautinio bendradarbiavimo ir gilaus solidarumo bei atjautos dvasios. Bendradarbiauti būtina įvairiais lygmenimis, pirmiausia pasitelkiant normas, ginančias bei skatinančias žmogaus asmenį. Popiežius Benediktas XVI nustatė šiuo atžvilgiu gaires pareikšdamas, kad „tokia politika plėtotina remiantis glaudžiu migrantų kilmės ir atvykimo šalių bendradarbiavimu, turi būti lydima atitinkamų tarptautinių normų, gebančių suderinti įvairias įstatymines tvarkas siekiant apsaugoti ir emigruojančių pavienių žmonių bei šeimų, ir visuomenių, į kurias emigruojama, poreikius ir teises“ (Caritas in veritate, 62). Išvien darbuojantis geresnio pasaulio labui šalys turi paslaugiai bei pasitikėdamos viena kitai padėti ir nekelti neįveikiamų kliūčių. Gera sinergija gali paskatinti valdančiuosius imtis socialinių ir ekonominių disbalansų bei nereguliuojamos globalizacijos, kuri yra viena iš migracijos priežasčių, kai individai yra labiau aukos, o ne veikėjai. Jokia šalis viena neįveiks sunkumų, susijusių su reiškiniu, kuris toks didelis, kad šiandien nėra žemyno, kuris būtų nepaliestas imigracijos ir emigracijos judėjimo.

Be to, svarbu pabrėžti, kad toks bendradarbiavimas prasideda kiekvienos šalies pastangomis savo teritorijoje sukurti geresnes ekonomines ir socialines sąlygas, kad emigracija nebūtų vienintelis pasirinkimas tiems, kurie trokšta taikos, teisingumo, saugumo ir visiškos pagarbos žmogaus kilnumui. Darbo galimybių sukūrimas vietinėse ekonomikose taip pat leistų išvengti šeimų persiskyrimo ir individams bei grupėms laiduotų stabilumą bei ramybę.

Kalbėdamas apie migrantų ir pabėgėlių tikrovę, galiausiai aikštėn iškelti norėčiau trečią elementą, svarbų statydinant geresnį pasaulį, būtent, išankstinio nusistatymo bei nesupratingumo migracijos atžvilgiu įveikimą. Migrantų, perkeltųjų asmenų, prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių atvykimas dažnai kursto vietinių gyventojų įtarumą ir priešiškumą. Kyla baimė, kad visuomenė taps mažiau saugi, praras savo tapatybę bei kultūrą, kad padidės konkurencija ieškant darbo ar net atsiras naujų nusikalstamumo veiksnių. Socialinio komunikavimo priemonėms šioje srityje tenka didžiulė atsakomybė: jos privalo griauti stereotipus, tinkamai informuoti apie kai kurių klaidas, tačiau sykiu pabrėžti, kad didžiuma yra sąžiningi, dori ir geri žmonės. Visiems būtina pakeisti nuostatą migrantų ir pabėgėlių atžvilgiu – atsisakyti gynybos ir baimės, abejingumo ir marginalizacijos nuostatos, galiausiai atitinkančios „atmetimo kultūrą“, ir persiimti nuostata, grįsta „susitikimo kultūra“, kuri vienintelė geba statydinti teisingesnį ir broliškesnį pasaulį, geresnį pasaulį. Komunikavimo priemonės irgi pašauktos šitaip pakeisti savo nuostatas ir prisidėti prie laikysenos migrantų bei pabėgėlių atžvilgiu perkeitimo.

Priešais akis taip pat turiu Šventąją Šeimą iš Nazareto, kaip ji savo kelio pradžioje išgyveno atmetimo patirtį: Marija „pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2, 7). Be to, Jėzus, Marija ir Juozapas patyrė, ką reiškia palikti savo šalį ir būti migrantais: pajutę valdžios ištroškusio Erodo keliamą grėsmę, buvo priversti bėgti ir prieglobsčio ieškoti Egipte (plg. Mt 2, 13–14). Tačiau motiniška Marijos ir atjaučianti Juozapo, Šventosios Šeimos sergėtojo, širdis visada išliko kupina tikėjimo, kad Dievas jų niekada neapleis. Jų užtarimu toks pat tikrumas visada teišlieka ir migranto bei pabėgėlio širdyje.

Bažnyčia, atsiliepianti į Kristaus priesaką: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“, pašaukta būti Dievo tauta, aprėpianti visas tautas ir visoms tautoms skelbianti Evangeliją, nes Kristaus veidas įspaustas kiekvieno žmogaus veide! Būtent tai yra giliausia žmogaus kilnumo, visada gerbtino bei sergėtino, šaknis. Žmogaus kilnumą pagrindžia ne veiksmingumo, našumo, socialinės klasės, etninės ar religinės priklausomybės kriterijai, bet tai, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą bei panašumą (plg. Pr 1, 26–27) ir kad esame Dievo vaikai: Dievo vaikas yra kiekvienas žmogus! Jame įspaustas Kristaus paveikslas! Todėl privalu pirma patiems, o paskui padėti ir kitiems migrantus ir pabėgėlius laikyti ne tik problema, bet ir gerbtinais bei mylėtinais broliais ir seserimis, Apvaizdos mums teikiama proga prisidėti prie teisingesnės visuomenės, tobulesnės demokratijos, solidaresnės šalies, broliškesnio pasaulio ir atviresnės krikščioniškosios bendruomenės pagal Evangeliją statydinimo. Migracija gali atverti Naujosios evangelizacijos galimybę, erdves augti naujai žmonijai, kurios provaizdis Velykų slėpinyje, – žmonijai, kuriai kiekviena svetima žemė yra tėvynė, o kiekviena tėvynė – svetima žemė.

Brangūs migrantai ir pabėgėliai! Nepraraskite vilties, kad jūsų irgi laukia saugesnė ateitis, kad atrasite ištiestą ranką, patirsite brolišką solidarumą ir draugystės šilumą! Visiems jums ir tiems, kurie savo gyvenimą bei jėgas skiria jums padėti, pažadu, jog jūsų neužmiršiu savo maldoje, ir iš visos širdies teikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2013 m. rugpjūčio 5 d.

PRANCIŠKUS

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, [email protected]