Ketvirtoji Europos sinodinio kelio aptarimo diena (vAJ)
 
 

2023 m. vasario 9 d.

Paskutiniąją plenarinės sinodinio kelio sesijos dieną Europos žemyno delegatai pradėjo šv. Mišiomis, kurioms vadovavo apaštališkasis nuncijus Čekijoje iš Nigerijos kilęs arkivyskupas Jude Thaddeus Okolo. Homilijoje nuncijus priminė pop. Pranciškaus troškimą, kad Bažnyčia taptų visus priimančia šeima ir ragino sielovadoje vengti išankstinių nusiteikimų.

Susirinkus dalyviams į salę CCEE pirmininkas arkivysk. Gintaras Grušas kalbėjo apie darbinio dokumento (Instrumentum laboris) rengimo procesą. Dokumento projektas, kurį ruošė teologų komisija, vadovaujama t. Giacomo Costa SJ, savo darbą baigė tik apie penktą valandą ryto. Iki žemyninio susitikimo nebuvo sudaryti jokie šio dokumento apmatai, bet dokumentas gimė klausantis įvairių kraštų pastebėjimų, pasiūlymų ir įžvalgų. Kadangi buvo norima pateikti dokumento pirminį projektą kuo greičiau, buvo pasinaudota internetinėmis vertimo iš kitų kalbų programomis, todėl nereikia būkštauti, kad vertimas stokoja tobulumo. „Pasijuskime visi šio teksto, šio projekto autoriais“ – kalbėjo arkivysk. G. Grušas. Dokumentas buvo skaitomas anglų kalba, o vertėjai vertė į keturias kalbas, kad visi dalyviai galėtų suprasti turinį.

Dokumento įžangoje aprašomas visas Europos žemyne nueitas kelias; paminėta, kad Dievas myli ir sekuliarizmo paveiktą pasaulį; minimos ir įvairaus išnaudojimo bei piktnaudojimo padarytos žaizdos, LGBTQ+ žmonių sunkumai.

Tolesnėje dokumento dalyje pabrėžiamas įsiklausymas į kitus žmones ir įsiklausymas į Šventosios Dvasios įkvėpimus. Buvo iškelta Dievo žodžio svarba. Viso susitikimo metu garbingiausioje vietoje buvo padėta Evangelijų knyga, prie kurios degė dvi žvakės. Viena žvakė buvo trumpam laikui užgesusi, bet ir vėl uždegta. Kažkas iš dalyvių išreiškė gražų palinkėjimą, kad Dievo žodžio šviesa Bažnyčioje niekada neužgestų.

Išsakytos mintys ragina grįžti prie iš Krikšto kylančio bendro krikščionių orumo temos ir ją pagilinti, kad būtų aišku, kokią vietą pasauliečiai užima Bažnyčioje ir kokias funkcijas gali atlikti savo parapijose. Svarstant krikščioniškojo liudijimo reikšmę buvo iškelta ištikimybės Viešpačiui tema. Juk kiekvienas kraštas turi kankinių dėl tikėjimo bei daugiametę ištikimybę Viešpačiui parodžiusių asmenų, kurie lyg švyturiai liudija Kristų.

Pastebėta, kad Dievo tautos lūkesčiai yra labai aukšti, todėl nereikia per daug tikėtis iš paties sinodalumo proceso, bet verčiau radikaliau atsigręžti į Viešpatį. Ne procesai, projektai ar planai suteikia Bažnyčiai vilties, bet Viešpaties buvimas. Pasaulis turi daug žaizdų (pandemija, kūrinijos niokojimas, karai...), todėl Bažnyčia yra pašaukta tas žaizdas gydyti. Tai vyksta per santykį, į kurį kviečiami ir nekrikščionys bei visai netikintieji siūlant jiems dialogą.

Pabrėžtas susitaikinimo poreikis. Bažnyčia pripažįsta savo klaidas ir prašo atleidimo, nes tik tai sukuria naują pradžią. Nereikia bijoti nuomonių įvairovės, ir to, kad pastebimas Bažnyčios iškultūrinimas Europoje, bet reikia daugiau kenotinės ekleziologijos, pabrėžiančios Jėzus Kristaus kraštutinį nusižeminimą tam, kad išgelbėtų pasaulį.

Dokumento projektas neišvengė ir įtampų temos. Prisimenant ŽED pristatytą Bažnyčios kaip palapinės įvaizdį, primenama, kad be įtemptų virvių palapinė negalėtų išsilaikyti. Kuo labiau norime praplėsti palapinę, tuo didesnės įtampos kyla. Bažnyčioje taip pat įtampos yra neišvengiamos, nes ji yra dinamiškas ir gyvas organizmas: įtampos tarp sielovados metodų ir Bažnyčios mokymo, pasauliečių bei dvasininkų santykis ir t.t. Svarbu vengti pagundos kurti „naują“ Bažnyčią atsitraukiant nuo Bažnyčios mokymo. Tarp įtampų buvo paminėtas ir moterų rolės Bažnyčioje klausimas. Pats sinodalumas taip pat gali sukelti įtampų, nes reikalauja permąstyti iš Šventimų kylančios tarnybos (t. y. dvasininkų) vietą Bažnyčioje.

Dokumentas kalba apie gilesnės katechezės visai Dievo tautai svarbą, apie nuolatinį dvasininkų ugdymą, kad Bažnyčia galėtų kuo tobuliau įvykdyti savo misiją pasaulyje. Taip pat buvo prisimintos ir šeimos, kurioms reikia įvairiopo palaikymo, kad gebėtų perteikti tikėjimo lobį savo vaikams ir anūkams. Liturgija taip pat susilaukė dėmesio, nes liturginis atsinaujinimas kyla iš turtingos liturgijos tradicijos, o ne iš tariamo „modernizmo“.

Apibendrinimo pabaigoje pastebėta, kad iki šiol nueitas sinodinis kelias buvo giliai dvasinė patirtis, liudijanti besąlygišką Dievo meilę savo tautai ir skatinanti atrasti Eucharistiją kaip bendrystės šaltinį. Bažnyčiai išlieka iššūkis atrasti kalbą, kuria galėtų aktualiai ir moderniai pristatyti savo tradiciją šiuolaikiniam pasauliui.

Išklausę dokumento projekto susirinkimo dalyviai pateikė savo pastabas, pasiūlymus bei kritiką. Kadangi dėl laiko stokos nebuvo galimybės išklausyti visų norinčių pasisakyti, sesijos dalyviai buvo raginami raštu pateikti savo pasiūlymus, nes dokumentas dar bus redaguojamas ir tvarkomas. Tikimasi, kad maždaug po trijų savaičių bus paskelbtas galutinis Europos žemyno Sinodinio kelio dokumentas.

Europos delegatų Prahoje susitikimo pabaigoje CCEE pirmininkas arkivysk. Grušas visiems padėkojo ir pasidalijo dvasine patirtimi: „Krauju aptekęs ir paniekintas Jėzus šiandien atsisuka į kiekvieną iš mūsų ir klausia – ar myli mane tokį? Tą patį galime pasakyti ir apie Bažnyčią, kuri šiandien atrodo panašiai. – Ar mes mylime tokią Bažnyčią, kuri panaši į paniekintą Kristų?“ Į šį klausimą kiekvienas atsakė asmeniškai. Susitikimo dalyviai baigė savo darbą giesme Salve Regina.

Sinodinis Europos žemyno kelias dar nesibaigia, nes vasario 10-12 dienomis Prahoje Sinodinio kelio įžvalgomis dalinsis ir žemyno vyskupų konferencijų pirmininkai, kurie pateiks savo įžvalgas. Džiugu, kad Sinodinis kelias tęsiasi visais lygmenimis. Viešpats telaimina visus, juo keliaujančius!

Vysk. Algirdo Jurevičiaus informacija

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt